Mano dienos Londone artėja į pabaigą, tad didžiausiu galvos skausmu (po daiktų svėrimo) tapo maisto produktų sunaudojimas. Nežinau, kodėl, bet man tai yra big deal, kai leidžiu sau įsigyti kažką, ko paprastai neleidžiu, o tas daiktas galiausiai stovi nenaudojamas ir taip nutiko su dviem produktais: kokoso pienu indiškam troškiniui ir šaldytomis spanguolėmis (kurias įsigyjau pagal receptą, sunaudojau gal pusę). Nėra tai tiek brangūs dalykai, bet sąžinė neleidžia išmesti. Kita pusė sako, ko tu pergyveni, argi po 10 metų tu prisiminsi tas spanguoles? Galim lažintis, kad atsiminsiu . Ir daugiau sau jų pirkti neleisiu, kad ir ką kažkoks receptas sakys. Kita vertus, aš turbūt jų niekada gyvenime ir nepirksiu, nes nemėgstu. Taip, kaip cukinijų nereikia auginti, jei nenori jas po to valgyti!
Taigi, turiu atsitiktinių produktų šaldytuve, spintelėse ir ant komodos. Kokosų pienas, kakava, spanguolės, švieži špinatai.... Rimtai, gerą savaitę man galvoje stovėjo ir visokiausios idėjos virė iki kol atsiminiau, jog virtuvėje stovi blenderis, o visi mano produktai visai neblogai maišosi. Internete surasti receptai netgi tai patvirtino. Sugrūdau visus į blenderį, įmečiau bananą, šiek tiek maltų sėklų ir gavau produktą, užmušantį mano galvos skausmą ir suteikiantį energijos! Buvau labai patenkinta.
Mano naujas žaisliukas! Dar vienas dalykas, apie kurį galvoju jau ilgiau nei apie naują fotoaparatą, bet vis sakiau sau, kad aš nepakankamai skaitau, kad investuočiau į tai.Va, jei skaitysiu kasdien po valandą, tai tada ir pirksiu. Bet pastarosiomis dienomis vėl įkritau į knygas ir negalėdavau valandomis atsiplėšti. Supratau, kad nebenoriu akių gadinti telefono ekranu, pradėjo erzinti atspindžiai ir atėjo laikas mažiukui prietaisui...
Kindle Voyage. Kodėl jis man taip patiko? Pirmiausia, top notch ekranas. Šiuo metu artimiausias realiai knygai egzistuojantis ekranas. Kompaktiškas (nebereikės vežiotis 3 papildomus kilogramus kuprinėj, nes kartais tiesiog nežinai, kokiai knygai nuotaika bus...). Ir .... nebeparduodamas ;D
Šiuo metu Amazon nieko apie tai nesako, bet šitas prietaisas yra geriausias jų gaminys, kurio jie paprasčiausiai nebeparduoda. Bent jau iš oficialių pardavėjų nenusipirksi.
Na, jei jau einu ta linkme, kad perku daiktus, be kurių galiu išsiversti, bet su kuriais gyvenimas tampa šiek tiek saldesnis, tai matau neblogas perspektyvas naujam fotoaparatui ir automobiliui.
Oh, and.
Kiekviena paskutinė darbo diena yra vienas maloniausių ir džiugiausių įvykių! Ir šiandien netikėtai atėjo mano paskutinė diena dirbant as an inventory clerk. Tikrai, kol nepažiūrėjau į datą, maniau, kad man liko dar viena diena. Mesti norėjau jau lygiai prieš metus ir gerai pagalvojus .... kodėl aš tiek laiko čia pasilikau? Anyway, gera nusimesti akmenį nuo pečių, gera būti laisva ir vėl rinktis naujas duris. It is time!
Kaip atrodo mano tipiškas sekmadienis, kada nereikia į darbą*:
iki 14 val. neišlendu iš pižamos, valgau viską, kas mano kelyje, ir žiūriu jau matytus TV serialus, nes nenoriu nieko rimto ir net neturiu jėgų ieškoti. Galbūt pasigaminu kažką valgyti. Galbūt šiek tiek bendrauju. Galbūt, bet tik galbūt, prisiverčiu kažką daryti su nuotraukomis. Galbūt, bet tik dėl junk food, išlendu iš namų ir kaip vampyras šešėliais pėdinu į parduotuvę ir netrukus grįžtu namo.
Kaip atrodo mano šiandienos išeiginė**:
• atsikeliu anksti. Kavos nereikia, bet išalkusi su pusryčiais atsigeriu juodos arbatos (kava dieną prieš tai manęs vos nepribaigė, tai šiandien bijojau ją gerti).
• Kurį laiką rašau.
• Sportuoju.
• Rytą praleidžiu darydama tai, ką labai tingėjau daryti: pasveriu visus savo turimus daiktus, kad žinočiau, kiek kg daiktų man atsikratyti prieš keliaujant į oro uostą ir bandant juos sutalpinti į lagaminą. Viską iškraunu iš visur, nukabinu visus drabužius nuo pakabų, atsinešu vežamus daiktus iš vonios, po to viską sukraunu į tų daiktų vietas iš naujo, vėl užkabinu drabužius, grąžinu daiktus į virtuvę ir vonią. Dabar tiksliai žinau, kiek sveria mano šlamštas.
• Išeinu pasivaikščioti gerai valandai ar dviems. Nepažiūrėjau į laikrodį. Nusiperku rolls (mini duona) savo sriubai. Kadangi eilės milžiniškos ir juokinga visoj eilėj stovėti dėl 50 ct vertės rolls, paimu dar dvi skardines konservuotų pupelių. Atstoviu eilę.
Sekmadieniais Viktorijos parke verda turgus. Paskutinį savo sekmadienį pasivaišinčiu čia esančiu veganišku burgeriu, kuris atrodo geriau nei bet koks bet kada matytas burgeris.
Regent's canal vyniojasi aplink Londoną ir bet kuriame taške tai yra viena mėgstamiausių vietų
• Kurį laiką skaitau knygą (vs. įprastą serialų žiūrėjimą).
• Iššveičiu virtuvę, išvalau grindis, išnešu šiukšles, išsiurbiu kilimus (vonią išvaliau prieš kelias dienas).
• Parduodu mažesnįjį lagaminą, man tarnavusį 9 metus. Gaila, bet, deja, man abiejų dabar nereikia ir tenka atsisveikinti.
• Pietus į darbą pasigaminu ne ryte, bet iš vakaro, t.y. dabar. Ryte tik įsimesiu žalumynų.
• Atsikratau savo kumščio dydžio voru. Buvau savaitei įkalinusi dubenyje, nes nenorėjau su tuo užsiimti. Dabar jis gyvena kitame pasaulyje. Londono kanalizacijoje.
Štai, ką reiškia, dorai išsimiegoti.
* nes mano savaitgaliai yra 1 išeiginė. Jei pasiseka.
** skirtumas nuo dienos prieš tai ir dienos dabar yra tas, kad miegojau kokias 12 valandų, bet ne nuo vėlai, o nuo anksti... praktiškai kelios valandos po darbo pabaigos.
“To know what you prefer instead of humbly saying Amen to what the world tells you you ought to prefer, is to have kept your soul alive.”
― Robert Louis Stevenson
("Žinoti, ko tu pats nori, o ne baugščiai sakyti Amen pasauliui, nurodančiam, ko norėti, - tai išlaikyti sielą gyvą".
Škotų autorius, keliautojas, kada keliauti dar nebuvo patogu, apie kurį sužinojau kelionės metu)
Nežinau, ar tai tik aš, o gal ne visi apie tai šneka, bet iš daugelio kelionių grįžtu kitokiomis mintimis ir emocijomis, su kitokiomis idėjomis apie žmones, pasaulį, save. O gal tai solo kelionės, kurios tiek daug duoda. Turi laiko susidėlioti mintis į stalčius, pasikalbėti su savimi, išjausti emocijas ir išsiaiškinti, kokios ir iš kur yra mintys, idėjos, tavo paties įsitikinimai, pasitikrinti su savimi, ar jie tikri, be jokio išorinio miesto ir žmonių triukšmo, visuomenės spaudimo ir reikalavimų, įtikinimų, kaip ir kas turi būti (nors daugelį tų "įstatymų" išsigalvojo iš neturėjimo, ką veikti, ir dar velniai žino kodėl, bet tikrai ne dėl to, kad kažką tai darytų laimingą). Ėjimas ir važiavimas pavirsta nesibaigiančia meditacija, iš kurios nesinori pabusti, kurios nesinori trukdyti, kurioje norisi užsidaryti, nes ten, tuose minčių kloduose randi viską, ką tau reikėjo sužinoti.
Niekas kitas taip nesugrąžina į patį save, kaip gamta ir visų išsigalvojimų palikimas užnugaryje. Gamtoje mes tampame laisvi. Jau kurį laiką jaučiu didelį nerimastingumą sieloje ir galvoje, jei neiškeliauju į kalnus... Kol kas jaučiu, kad užtenka karto per metus. Praeitais metais laipiojau po Pirėnus, šiais metais privalėjau pamatyti Škotiją. Ir ten radau viską, ko man reikėjo. Dėl to kelionė truko trumpiau nei tikėjausi ir planavau. Tam tikrose vietose būčiau pasilikusi ir ilgiau, tačiau keliavau paties judėjimo įkarštyje, tad visos įperkamos nakvynės vietos buvo užpildytos mėnesiais prieš. Liepa. Tačiau sėkmė lydėjo ir tomis dienomis, kada keliavau, lijo, o dienomis, kada apsistodavau - saulėta, malonu, galima vaikščioti. Škotija be lietaus neįsivaizduojama. Net temperatūros šuolio įkarštyje Škotijoje buvo maloni šiluma/vėsuma. Daugybę kartų dėkojau už tai, kad man sekėsi ir palydėdama Eilean Donan pilį tariau, kad net jei nuo dabar lis iki pat kelionės pabaigos - mano atostogos buvo tobulos.
Tad štai taip apytiksliai atrodė mano kelias. Keliavau autobusais ir traukiniais, kelis kartus grįždama į didesnius miestus pasikeisti transportą į kitą pusę. Vaizdų pro langą dėka neteko nuobodžiauti net ir 6-7 valandų trukmės kelionėse (išskyrus galutinę atkarpą atgal į Londoną). Priešingai, maniau, perskaitysiu marias knygų ir pagaliau pabaigsiu pradėtą kursą, bet atvykusi tokiam trumpam laikui negalėjau atsiplėšti nuo lango ar nustoti fotografuoti, nes kiekvienas naujas posūkis atnešdavo kažką gražiau nei prieš tai buvusi panorama, jei tik tai dar buvo įmanoma.
I dalis. Tris kartus pamatuok, pamatuok ketvirtą ir penktą, na, o tada kirpk...
Atkarpą tarp Londono ir Glenridding (ar bet kokio kito miestuko šalia Helvellyn) planavau 80% viso mano planavimo. Iš pradžių tai atrodė neįmanoma be automobilio, bet kaip tai gali būti neįmanoma... Negali. Tad radau būdą pasiekti Malham Cove ir Glendridding, spėti į bene vienintelius tomis dienomis važiuojančius autobusus, ir pamatyti taškus, kuriuos privalėjau pamatyti. Buvau maloniai nustebinta, kaip tiksliai Google Maps pateikia maršrutus ir laiką. Šį kartą neketinau nusileisti ir atsisakyti kažko vien tik dėl to, jog esu be automobilio ir kompanijos. No frikin' way. Oh, ir kita problema buvo - nakvynė. Kadangi antros nakties YHA Helvellyn man niekaip nepavyko gauti, turėjau planą, a, b ir c. Žinojau, kad bet kokiu atveju, viskas bus gerai. Tikslas yra prieš akis, ir žinau, kad vienaip ar kitaip aš jį pasieksiu.
Narciziškai žavėjausi savo planu ir rodžiau jį visiems, kas netingėjo klausytis. Planas apima užsakytų hostelių lentelę, patvirtinimo numerius, datas, iki kada galima atšaukti pasikeitus planams ir papildomus komentarus. Keli priminimai man pačiai. Detalus dienų planas, kur, kada keliauti ir ką veikiu. Saulėtekio laikas ant Malham Cove liepos 16-tai dienai, palankiausių maršrutų grafikai, su pasirinkimo variantais, jei nespėčiau į pirmesnį ir galiausiai extra - jei dar norėsiu į miestą (York), bet nebenorėjau. Parodysiu ir čia:
Kadangi sudėtingiausias maršrutas buvo tarp atkarpų iki Glencoe, kurį ketinau pasiekti iškart po Glenridding (žemėlapyje pavadintas YHA Helvellyn - hostelio vardas), toks detalus ir išmatuotas planas, kur vienas praleistas autobusas reiškia, jog lieku nakvoti vietoje, kurioje nebėra laisvų vietų nakvoti.
Iš tiesų kelionė buvo labai chill vos tik pajudėjau nuo Victoria Couch Station, net jei planas ir atrodo spaudžiantis - jokiu būdu jis toks nebuvo. Tai tik informacija, kad nestovėtų ir nestrigtų galvoje, kur kažką užmiršau ar supainiojau. Viena diena aplankyti norimas vietas netobula, bet užteko (išskyrus Glencoe). Kadangi viskas buvo suplanuota, vienintelis keblumas atsirado jau tik pasiekus YHA Helvellyn, kada pasirodė, jog ne tai nakčiai užsisakiau hostelį. Tam jau turėjau iš anksto numatytus planus a, b ir c, tad nuraminau be galo malonią ir draugišką hostelio darbuotoją (kalnų mylėtoją), jog viskas gerai, o kitą dieną susitikus ji dar kartą pasitikrino, ar tikrai viskas gerai ir šiltu apkabinimu palydėjo į tolimesnį kelią.
Na, o dabar išversiu iš klumpių ir pateiksiu kilometro ilgio tekstą, jei iki šiol dar toks neatrodė. Ir krūvas nuotraukų.
1. Liepos 14. Londonas - Skipton (Anglija). Vos autobusas atsiplėšė nuo Londono plento, pajutau keliavimo teikiamą ramybę ir atsipalaidavimą. Skipton tebuvo nakvynės stotelė pakeliui į Malham, tačiau išsyk mane sužavėjo, nes atvykau saulėlydžio nušviestu metu ir viskas miestas buvo šiltai oranžinis, erdvus, kvėpuojantis. Miestas atrodė gyvas, tačiau turėjau pakankamai erdvės pasijusti viena ir apvaikščioti apylinkes, kurios ne tokios ir didelės. Tą vakarą apsipirkau maistu savo tolimesnei kelionei po kalnus, kur parduotuvių nebėra.
2. Liepos 15. Skipton - Malham (Anglija). Nepaisant to, kad dvi valandas iki 10:30 autobuso tryniausi neturėdama, ką veikti (žvilgčiojau į laikrodį ir nenorėjau nei mantą tampyti, nei "viduje" sėdėti), vos nepraleidau autobuso. Autobuso vairuotojas neturėjo grąžos už bilietą. Nuo to karto pasistengiau visada turėti centų.
Kairėje - išbrėžtos avys
Žinojau, kad noriu keliauti į Škotiją, bet dar nežinojau, ką noriu pamatyti. Kalnus, žinoma. Bet žiūrint Harį Poterį akis užkliuvo už ten esančių vietovių. Juk viskas filmuota Didžiojoje Britanijoje. Taip paprastai Malham tapo mano pirmuoju kelionės tikslu. Norėjau rasti tą vietą. Ir trikojį nusipirkau, kuris tapo bene įdomiausiu daiktu mano kelionėje. Nuo šiol jis su manimi skraidys visur. Taip, taip, Malham dar ne Škotija, žinau, bet kas sako, kurioje geografinėje padėtyje prasideda laimė?
Visai tokios pat vietos rasti nepavyko. Nors filme Malham Cove matoma iš įvairiausių kampų ir realybėje vieta nėra tokia jau didelė ir iš esmės atitinka, bet nei žolė, nei supančios sienos, nei patys akmenys neatrodo taip, kaip jie atrodo filme. Bendro vaizdo tikrai su niekuo nesumaišysi, tačiau detalių atkartoti nėra kaip. O galbūt paviršius keičiasi? Galbūt tai buvo žiema ir tarp akmenų neaugo žolė. Kita vertus, čia per vidurį filme matoma siena realybėje stovi visai kitu kampu visai kitokioje vietoje.
Mažytės detalės, bet juk taip smagu turėti savo idėją ir savo tikslą keliauti nei tiesiog "must see" kelionių gidą ar nuobodžių žmonių
nuobodžias rekomendacijas iš interneto, kada minios turistų aklai keliauja į
tas pačias vietas ir darosi tas pačias nuotraukas, o po to pasakoja tas
pačias istorijas. Nes juk būtina pamatyti tai, ką kiti pamatė. Ar pasakė. Kodėl? "Nes nu kitas tai buvo ... ir man reikia..."
Fotosesija vyko tik kitą dieną. Kada atvykau, išmatavau atstumą ir kiek man laiko reikia užkopti į viršų. Tuo metu buvo daug žmonių, o ir tas magiškas saulėtekio laikas, pakraunantis energija, įkvėpimu, džiaugsmu, traukė. Dar ne vieną kartą kelionės metu kėliausi kitiems dar miegant, gaminausi pusryčius, pakavausi pietus ar užkandį ir ėjau lauk. Tyla, ramybė, ir toji energija. Žmones sutikdavau jau tik grįždama atgal. Toks laiko paskirstymas leido kur kas daugiau nuveikti su savo diena, spėti visur, padaryti viską, net jei tik akimirką praleidžiant vienoje vietoje. Visą laiką stebėjau orų prognozes. Jei lyja ir apsiniaukę - vaikščioti nebus smagu. Jei lyja po pietų - aš privalau tai padaryti ryte. Jei apsiniaukę nuo 10 ryto, aš viršukalnėje turiu būti 9-tą.
Ant kaimelio nakvynės namų kabėjo "na vacancy" ("nėra vietų") ženklai, kai aš tuo tarpu turėjau
visą 4 lovų kambarį tik man vienai. Kitą rytą 4:30 galėjau
kuistis ir ruoštis į lauką. Kita vertus, pyk nepykęs, bet į tokias vietas žmonės važiuoja ne miegoti. Bent jau ne tie, kurie įsidėjo didelius storus kalnabačius ir miega hostelyje. O jei gerai praleidai dieną, tai nė negirdėsi, kad kažkas ankstų rytą bruzda. Mėgausiesi giliu miegu, nes pagaliau pakėlei šikną nuo sofos ar kėdės ir kažką su ja nuveikei.
Saulė svilino, o kuo aukščiau - tuo stipriau. Malham Cove tai yra akmenins amfiteatras šią liepą, o šiaip tai turėtų būti krioklys (jei tik būtų bent kiek to vandens likę), suformuotas kadaise praūžusių ledynų. Nepaisant to karščio, nors ką tik atvykau iš perdžiūvusio Londono, kurį laiką lūkuriavau ir megavausi vaizdais nuo viršaus. 500 laiptų, platus horizontas, status šlaitas, dideli akmenys, jaukus žmonių bruzdesys. Niekas neklykia. Niekas netempia vaikų į viršų. Ramu net ir apsuptai žmonių ir kaitroje. Esu savimi labai patenkinta ir laiminga tiek, kiek telpa laimės, nes šią akimirką viskas tobula.
Kada pasitenkinu sėdėjimu ir žmonių apačioje stebėjimu, pradedu keliauti aplinkui... Žemėlapyje matau dar 2 taškus: Gordale Scar ir Fairy pools. Turiu laiko iki registracijos į hostelį (kol kas daiktai tiesiog palikti virtuvėje, laukia manęs sugrįžant. Nieko vertingo nėra, tad jei kam trūksta šlamšto ir paims - man tik lengviau bus) ir dar labai daug dienos. Antra valanda. Nors nė apie vieną iš šitų vietų nieko negirdėjau, bet kodėl gi nepasižiūrėjus. Pakeliui einu pro avis, žmonių gerokai sumažėja. Pievų teritorijas skiria akmeninės tvoros primenančios iš tų pačių akmenų pastatytus namus. Tai išskirtinis šiaurės Anglijos požymis - šitos tvoros iš 16 amžiaus ir vėlyvųjų viduramžių, kurioms perlipti kai kur yra pastatytos kopėtėlės ar įtaisyti mediniai vartai.
Vienas kitas praeivis iki kol prieinu automobilių stovėjimo aikštelėje ir žmones, besiilsinčius išlankstomose kėdėse. Žmonės keliauja mažais automobiliais ir mane labiau dominančiais baltais kemperiais, išsirangančiais į pačias įvairiausias formas, atidengiančias pasislapsčiusius įrengimus. Iš išorės tai tik automobilis, bet viduje kiekvienas elementas įtaisytas ne dėl dekoracijos, o dėl efektyvumo, patogumo ir funkcionalumo. Šitie namai ant ratų traukia kaip magnetas... Koks būtų mano? Kaip jis atrodytų? Ką dėčiau į vidų? Kur keliaučiau?
Prie Gordale Scar praleidžiu dar keletą valandų laipiodama aukštyn ir žemyn. Ne taip paprasta. Dėl ko tai taip įdomu. Aplinkui olos ir maži tvenkinukai, o alpinistai panardina į hipnozę, kuriuos stebėdama praleidžiu dar amžinybę laiko iki kol jie pradeda stebėti mane. Apkeliauju ratu, aplankau pakeliui į hostelį esantį Fairy Pools (fėjų baseinai - anot legendos, čia pat oloje gyveno fėjos, dabar traukiančios vaikus į ją įlįsti) ir besigrožėdama taku grįžtu į kaimą vakarienės.
Vakarą praleidžiu vaikštinėdama po mažą jaukų saulėtekio apšviestą gatvelę. Šalia teka upė nešdama gaivą, ošia medžiai. Maloniai vėsu, bet saulėta. Miestas kuždėte kužda šeimų ir porų, atvykusių pasisemti gamtos, valgyti ir gerti, nes visi sėdi terasose ir spokso vieni į kitus, aš į juos, o jie į mane. Ką daugiau veikti?
Vakarą praleidžiu darydama savianalizės pratimus ir gerdama arbatą. Nedaug teišgersi. Visi puodeliai mažiukai ir arbatą noriu neštis į lauką... Galiausiai tiesiog leidžiu jai vėsti šalia. Man patinka arbata ant stalo. Produktyviai nuteikia.
Nuo
hostelio iki Malham Cove viršaus man reikia apie 42 minučių. 4:30 ryto atrodo neįtikėtinai tamsu. Pakeliui sutinku tik vieną vyriškį. Tikriausiai išlindo parūkyti. Įdomu, o ką apie mane pagalvojo? Įtariu, kad 4:30 ne itin galvojasi ir netrukus jis jau neprisiminė mane matęs.
Nepaisant to, kad saulėtekio taip ir nepamačiau - buvo apsiniaukę - bet lauke buvo gera, gaivu, jauku. Fotografavau, filmavau ir mėgavausi aplinka. Dar kartą džiaugiausi, kad vaikštau pėdomis talentingų žmonių, kurie prieš kelerius metus čia kūrė.
Ant
kalvos buvau ne viena. Aplinkui ganėsi būrelis avių. Tokių avių sutikau
visur ir nežinau - ar jos pasiklydo, ar vis tik yra šeimininkas, kuris
tiksliai žino, kur jos visos ganosi. Net aukščiausiuose ir stačiausiuose
taškuose - avys. Nejau jos visos vakarais grįžta namo, o rytais vėl
kopia į kalnus? Ir kur tie jų namai? Atrodo, kad mylių platumu nėra
jokios trobos, gebančios jas visas sutalpinti.
Ant
Malham Cove praleidau gerą valandą, fotografuodama ir bandydama atkartoti
kadrą iš filmo. Laikas
tirpte tirpo ir mane nuvijo tik prasidedantis lietus. Gerai, užteks. Grįžau į
hostelį, nusnūdau dar porą valandų, pavalgiau pusryčius, atsigėriau arbatos ir buvau pasirengusi
tolimesnei kelionei.
Visi mano kelionės rakandai
Hostelis
Paklausus, kurioje vietoje yra autobuso atgal į Skipton
stotelė, man nelabai varginosi aiškinti. Tik pasakė "ten, centre, prie užeigos.
Vienintelė stotelė". Rasti nebuvo sunku. Bet pasitikrinti vis tik
norėjau. Vienintelis autobusas šiai dienai! Negaliu jo praleisti. Ir
nebūčiau. Jis dar kurį laiką lūkuriavo ir neskubėjo pariedėti laiku.
Žmonės plepėjo apie orą gražia angliška tarme, retai girdima
Londone. Beveik visi keliavo į Skipton. Niekas neišlipo, tik įlipo įvairiuose mažiukuose miesteliuose. Lynojo, bet manęs laukia ilga kelionė. Tegul. Šiandien man tai netrukdo.
Iš Skipton keliauju traukiniu iki Appleby, kuris iki dabar visiškai iškrito iš galvos. Aš žinau, kad kažkur gėriau kavos ir iš tos kavinės siunčiau juokingą istoriją, bet kur ir kada tai buvo? Keliavau į Glenridding. Autobuso nepraleidau nė vieno. Ir nevėlavau.
Symbol of budget travelling
O čia ir prasidėjo panoramų fotografavimas. Negalėjau patikėti, jog šitas autobusas važiuoja pro tokias žavingas vietoves ir kodėl tik aš viena esu prilipusi prie lango?
Ullswateer
Kada autobusas mane paliko Glenridding (kuris vis dar buvo labai žavus miestelis, bet jau šiek tiek didesnis - su daugiau vandens telkinių ir restoranų) nuriedėdamas žemyn į Windermere, tik tada pasitikrinau, kiek tiksliai man pėdinti iki hostelio. 37 minutės... Hmmm... Esu per daug pavargusi tiek laiko pėdinti, tad patraukiu per Glenridding iki ką tik pravažiuoto ežero Ullswater. Nepaprasto grožio ledynų kūrinys. Aplink krantą pridėliota suoliukų, tad pasirenku vieną atokiau nuo medžių.
Vaizdas už manęs:
Kažkur už viso šito yra mano hostelis, bet pavargus atrodo, kad tai už dešimčių mylių. Ir ne, tai ne šitie namai, nes pėdinti teko toli už jų. Dabar nefaina, nes noriu arbatos ir pasidėti daiktus, bet rytoj bus gerai. Šitas hostelis yra toli dabar, bet pačioje pradžioje tako į Helvellyn, dėl ko aš išvis šioje vietovėje esu. Įsikūręs pačiame kalnų kamputyje, šiek tiek atokiau, tačiau nestokojantis svečių, dėl ko aš niekaip ir negalėjau gauti antros nakties. Vyliausi, jog kas nors atšauks rezervaciją. Vis dėl to atsirado privatus kambarys antrai nakčiai. Laiko jie tuščią, bet visada rezervuotą. Būtų davę jį man tai vienai nakčiai, kurią netyčia užsisakiau ne rytojuj, o po 3 mėnesių. Brain fart. Pirmą kartą tokią nesąmonę suvėliau. Gerai pagalvojusi, nusprendžiau, kad gal taip ir geriau gaunasi. Aš tikėjausi, jog po pasivaikščiojimo po Helvellyn grįšiu nusikalus ir norėsiu tik į ilsėtis. Priešingai... grįžau įkrauta kaip baterija. Ir dar labai anksti. Su nekantrumu pasileidau į tolimesnį kelią ir dar dienai nesibaigus apžiūrėjau nemenką dalį Glasgow ir Penrith.
Bet visa tai tik kitą dieną. Šiuo metu aš vis dar sėdžiu prie Ullswater, ant medinio suolelio ir mąstau, ar neužkąsti. Apsupta turistų, kurie perka ekskursijas laivais ir "viskas įskaičiuota" atostogas su trim valgiais per dieną restoranuose, pasijuntu tarsi benamė, kuri sukrapštė kelis centus maistui. Ir net mėsai neužteko. Ir rūbai mano paprasti, o ne tie spalvoti iš North Face, Patagonia ar REI, iš tolo šviečiantys, vėjui, vandeniui, purvui, sniegui, baimėms, košmarams, viršsvoriui ir blogai nuotaikai atsparūs, kai žinai, jog žmogus už vieną aksesuarą paliko nuo kelių dešimčių iki šimtų svarų. Nes nu jei į gamtą, tai reikia maksimalios apsaugos nuo tos gamtos. Ne, mano rūbai labai paprasti. Kadangi pakuojuosi minimalistiškai, mano įsidėti drabužiai tinka ir miestui, ir gamtai, ir viduje jaukiai sėdėti geriant arbatą, ir dar kad pasitikėjimo savimi neužmuštų. Drabužis vis tiek yra įvaizdžio dalis, pasakojanti apie tai, kas žmogui yra svarbu. Kartais tai visai nesvarbu, bet dažniausiai matosi, jog svarbu ar net labai svarbu. Čia kaip plaukų spalva ar pasirinkti aksesuarai. Viskas šį tą reiškia ir viskas šį tą pasakoja, ir šiek tiek geriau ar blogiau padeda jaustis. Tai yra paveikslas apie save, kurį mes patys tapome. Ir mes patys pasirenkame, ką norime pasakyti ne tik žodžiais, bet ir vaizdu. Koks įvaizdis daro mus pačius laimingus ir kuo mes tikime.
Ir kaip visada, neįtinku nė į vieną grupę. Nesu nei apsimuturiavusi trekerė, nei tingi turistė. O gal esu turistė pačiu gražumu, nes taip baisiai kratausi šito žodžio ir su didžiausiu nejaukumu darau turistinius dalykus, nes juk tai tapatinimasis su nemąstančia banda...? Kada sėdi ant suoliuko, grožiesi visas problemas užmušančiais vaizdais, telefonas negaudo jokio signalo, o indų plovimas ir kiti beprasmiai darbai palikti už šimtų mylių Londone, turi laiko apie daug ką galvoti. Ne visos mintys protingos, bet turėti laiko galvoti be trukdžių turėtų būti prioritetas. Žmonės pernelyg terorizuojami beprasme informacija iš įvairių medijų ir vieni kitų. O kai susivynioji tortiliją ir kramtai žiūrėdamas į kalnus, viskas galvoje skaidriau.
Šiandien nebėra, ko skubėti. Spėjau į visus autobusus ir traukinius. Po valandėlės nuojauta kuždeli, kad laikas keliauti. Ir ateinu į hostelį pačiu laiku. Nors kelias ilgas, vingiuotas ir aviuotas, bet nepaprastai žavus. Vėl mane į priekį veja lietus ir šiltos arbatos troškimas.
Vos tik įsiregistravus pasipila kiti svečiai ir turistai, ateinantys iš tolimų žygių su didelėmis kuprinėmis, galbūt iš aplinkinių kalnų, galbūt skersai išilgai kertantys The Lake District, o ne kaip aš - atvykstantys į tašką, ir išvykstantys iš taško. Keliauti skersai išilgai daug sunkiau, bet tai visai kita patirtis. Prisimenu savo Chilkoot trail ir žinau, kaip siaubingai sunku tai buvo, bet jau 3 metus mielai atsimenu tas kelias dienas kopiant ir leidžiantis kalnais, takais ir upėmis.
Šiandien niekur nekopsiu - jau vėlu. Vakarą praleidžiu galvodama, kaip spręsti vienos nakties rūpestį, nes turiu pasirinkimus a, b ir c. Vis tik širdis nulinksta prie to, kad paliksiu visus savo daiktus priimamajame (reception), kuris užsirakins po 10 val. vakaro, ryte prieš iškeliaudama numesiu raktą (išsiregistruoti reikia iki 10 val. ryto, kai tuo tarpu aš jau būsiu netoli Helvellyn viršaus, o išsiregistravimui užtenka palikti raktą), o grįžusi po žygio (hike) pasiimsiu savo daiktus, susipakuosiu ir keliausiu į autobusą. Jie važinėja iki 5 vakaro, kas yra pakankamai laiko palikti Glenridding, pasiekti Penrith, o iš ten keliauti į Glasgow, kuris bus pusiaukelėje į Glencoe. Glasgow neketinau matyti, bet padalinus vieną ilgą važiavimą į dvi dalis gaunasi net ir geriau. Ir hostelis Glasgow kur kas pigesnis nei dar viena naktis YHA Helvellyn, kuris man nelabai jaukus. Po YHA Malham (ta pati hostelių kompanija, tad tas pats YHA, reiškintis - Youth Hostels Association - jaunimo hostelių asociacija, nors hosteliai savo dizainu neturi nieko bendro) šitas atrodė šaltas, nutriušęs, siaura mažytė virtuvėlė, kurioje ištisai teko laukti, nes žmonės čia atvyksta didelėmis grupėmis ir viena grupė užima visą virtuvę. Kol jie joje gaminasi valgyti, tol kitos grupės vos įtelpa arbatos pasidaryti. Niekaip nesupratau, kas per indų plovimo tvarka, bet atrodo, kad vanduo turi būti taupomas, tad visi indus plauna tame pačiame puode, į kurį man jau baisu ir ranką įkišti, kad sugaudyčiau kempinę. Kaip sakau, tokie dalykai grūdina organizmą. Jei visi gyvena švariai ir pirmas penkias dienas perserga visas bakterijų ir parazitų keliamas ligas Pietų Amerikoje, tai aš esu linkusi manyti, kad po mano kelionių praktikų aš visai neblogai laikysiuosi.
Tad po viso šito nusprendžiau paprasčiausiai keltis į Glasgow ir išbandyti hostelį ten, kuris buvo šiek tiek geresnis, šiek tiek nuviliantis, bet kaip vienai nakčiai - viskas gerai. Pasiekus trečią hostelį - jau Glencoe - supratau, kad daug patogumų iš hostelių nėr kaip tikėtis ir geriau nei kvepiantis, švarus ir praktiškai mano vienos YHA Malham nebebus. Edinburgas parodė, jog gali būti ir kitaip.
Kas man patiko - tai graži aplinka lauke. Ne veltui kai kurie gyventojai grįžta čia kiekvienais metais ir iškart užsisako visą savaitę nors be vaizdų ir kalnų nepanšu, jog šiose vietose kas nors vyktų. Tik poilsis, vynas ir knygos po dienos žygių - o kai kurie nė ir nelaipo. Yra pakankamai didelis kambarys valgyti su daug stalų ir kėdžių. Yra kelios lentynos knygų, baras ir bendras mentalitetas, kad žmonės atvyko ne gerti ir valgyti, bet į gamtą, ilsėtis, atsigauti. Vakare buvo daug skaitančių - ištisa šeima su vaikais - sėdi ir skaito. Mano smegenys, tuo tarpu, virte virė. Nors hostelių be interneto neimu, bet šitame jį tiesiog išjungė, nes per daug žmonių ir nėra, kaip dirbti. Tad teko laukti iki priimamojo darbo pabaigos, kad galėčiau susiplanuoti kitą dieną ir susidėlioti reikalus. Iškart po to kritau miegoti, nes ir taip laiko miegui nebebuvo likę daug. 5-tą ryto jau skambėjo mano žadintuvas, o aš be jokių skundų kėliausi pasitikti dieną. Pasidariau labai neskanios kavos, pabendravau su dar vienu mieguistu keliautoju virtuvėje, vienas kitam palinkėjome gerų žygių ir žengiau į gryną gaivų orą.
II dalis.Vaikščiojimas kalnais yra terapija.
Lietuva tiek plokščia, kad net neturi žodžio paprastai pasakančio, jog einu/lipu į kalną. Vaikščiojimas kalnais? Skamba lyg kokia gazelė pro viršūnes šuoliuotų. Žygiavimas? Čia tau ne sovietinis paradas, kur minia vienodu žingsniu seka kažką priekyje tuo simbolizuodama, kad jei kažkas atsistojo priekyje, tai reikia jo klausyti ir jis žino kažką svarbaus. Anglų kalba turi. Ji daug žodžių neturi, bet turi visus svarbius. Arba leidžia atsirasti naujiems. Ne taip, keip lietuvių kalbos kiemsargiai, kurie tau vielabraukiu per pirštus tvos, jei tik drįsi kažką naujo sugalvoti. Naujovės gąsdina. Dėl to Lietuvoje tiek daug tamsos.
Žinai tą jausmą, kada esi tiek laimingas, kad norisi verkti? Kelis kartus kelionės metu aplankė šitas jausmas. Vienas iš jų pradėjus keliauti į Helvellyn. Toji laimė užpildo kiekvieną kūno kampelį ir širdis krūtinėje išsipučia kaip futbolo kamuolys.
“Those Who Dance Are Considered Insane by Those Who Can’t Hear the Music”
― Friedrich Nietzsche
("Tie, kurie šoka yra laikomi pamišusiais, tų, kurie negali girdėti muzikos")
Kiekvienas žmogus pasaulį mato pagal savo prizmę, patirtis, vertybes ir pasirinkimus. Nėra vieno būdo gyventi ir nėra vieno būdo, atnešančio džiaugsmą ir laimę absoliučiai visiems. Antraip, nebūtų tiek daug nelaimingų žmonių ir viskas būtų paprasta. Bet paprasta nėra ir niekada nebus, kad ir kaip žmonės bandytų viską sudėlioti į lentynėles ir užklijuoti aiškias etiketes. Savo unikalaus kelio atradimui reikia daug drąsos ir daug darbo, nes beveik visi pakeliui sutikti žmonės netingės reikšti savo nuomonę ir kišti savo vertybes ir savo įsitikinimus. Taip, šitas blogas yra mano nuomonių kišimas, nes negaliu čia rašyti apie jokio kito žmogaus nuomonę. Tam reikia eiti į to žmogaus blogą. O jei esi mano bloge - gauni mano idėjas ir mano vertybes. Savotiškai plaunu tavo smegenis, taip kaip visi kiti plauna kituose šaltiniuose. Tai yra socialinės medijos daroma įtaka. Reikia nepradėti abejoti savimi, kai žmonės dalinasi savo nuomone apie tai, ką yra "teisinga" daryti. Nes juk gimėme tam, kad gyventume pagal modelį. Kad darytume dalykus pagal instrukciją. O sąmonė, valia, laisvė tai tik šiaip sau, tik žodžiai, tik įkvėpimas poetams. Kalbu ironiškai. Jei pradedi savimi abejoti, ar nežinai, ko nori, tada kelionė į kalnus be žmonių ir be interneto, galbūt, yra viskas, ko tau reikia šiai problemai spręsti. Rekomenduoju ir vieną kitą knygą, arba savianalizės pratimus. Šimtą kartų mačiau ir pastebėjau - niekas nieko nežino ir visi yra pasiklydę, tad žmonių nuomonės yra penas pamąstymui, kartais naujoms įžvalgoms - bet jokiu būdu ne kažkokia unikali tiesa. Nebent kalba Dalai Lama. Bet jo žodžiai niekada nebus kategoriški. Jis yra žmogus, kuris supranta, kas yra laisva valia ir kad gyvenimas yra labai įvairus ir spalvingas.
Nežinau, kaip gražiai prieiti prie minties, jog nepaisant to, kaip sunku yra suprasti kai kurių žmonių pasirinkimus, kurie, galbūt, atrodo taip toli nuo tavųjų, kad sprogsta galva, kaip tau reikia supurtyti ir pakeisti viską, ką tas žmogus daro ir renkasi, bet viena maloniausių vertybių draugystėje ar bendrystėje yra ta, kad žmogus tave priima tokį, koks esi, kad ir kiek skirtumų tarp jūsų būtų. Kad jis nesukioja piršto prie smilkinio tik dėl to, kad negali džiaugtis tuo pačiu, kuo tu džiaugiesi ar kad nenori taip pat leisti laiką, kaip tu jį leidi, ar kad nenori užsiimti tais pačiais dalykais, kuriais tu užsiimi.
Ir mano aistrą būtent tokio pobūdžio išvykoms ar tą mano džiaugsmą aš noriu perteikti taip, kad tai tarsi atsakymas į visas problemas. Bet gal tai tik atsakymas man, gal tai tik mano pomėgis, bet žinau, kad tik tas žmogus, kuris ėjo mano takais, kuris turėjo panašias vertybes supras, ką reiškia mano gyvenimo kelionė. O 99 kartus iš 100 manęs niekas niekada nesupras. Bet tai visiškai nesvarbu, nes kartais pasitaiko tas 1 atvejis iš 100, o visi tie 99 nerūpi, nes žinai, kad tu darai teisingai. Nes save pažįsti geriau nei tavo sutikti žmonės, nes stoji akis į akį su baimėmis, o ne nuo jų slapstaisi, ir bendrauji su savimi, ieškodamas ne tik atsakymų, bet ir klausimų. Ir su kiekviena diena aš tą žinojimą stiprinu, tikrinu, koreguoju, griaunu vieną ar kitą sieną, statau kitokią. Kiekviena diena, o ne nauji metai, ne gimtadienis, ar pirmoji mėnesio diena, yra skirta augimui.
6-7 ryto - pakeliui į Helvellyn.
Šituose krūmuose pamečiau savo taką. Tiltą matau, bet tako nėr. Iš aptiktų pėdsakų supratau, jog ne aš pirma, ne aš paskutinė taką pamečiau
Tolumoje - Glenridding
Helvellyn debesyse
Red Tarn ežeras
Nuotraukose nesimato, kokio statumo šlaitas, bet nuriedėjus kuprinei....ji riedėtų toli ir ilgai
Nuotraukose nesimato, kiek siauras ir kiek status takas.... Video gal šiek tiek matysis kontekstas. Smagu, be abejo. Bet džiaugiesi, kad neslidu.
Viršūnė! 625 m. nuo tako pradžios, 908 nuo jūros lygio. I think.
Apsauga nuo vėjų poilsiui
Striding Edge - garsus takas, labai siauras, labai status ir vietomis WTF
Geriausi pusryčiai ever
Pakeliui į hostelį
Pusdienis praėjo geriau nei tikėjausi. Grįžtant atgal, o tiksliau - jau pusryčiaujant, pradėjau sutikti į priekį pradedančius eiti žmones. Ėjau priešinga puse nei jie. Pasinaudojau hostelio darbuotojos rekomendacija, nupieštu žemėlapiu. Ji į Helvellyn keliauja bet kada, kada turi laisvo laiko tarp pamainų. Pasiklioviau jos patarimu ir mėgavausi pasakiškais vaizdais į tolimą horizontą. Grįžtant atgal, kada nebeatsiveria tokia beribė panorama, dangus jau buvo apsiniaukęs. Prisėdau ant šalikelėje pasitaikiusio akmens pusryčiams - jogurtas. Buvo apie 11 valanda dienos. Idėja buvo pusryčiauti viršukalnėje, bet ten toks vėjas ir drėgmė, nes esi debesyje, kad pasilikti ilgam nesinorėjo. Nusileidau į jaukią vietelę gal 30 min nuo hostelio. Ir savotiškai didžiavausi, kad dienos darbas jau pabaigtas ir kad man dar tiek daug jos liko. Didžiavausi, kad užkopiau ir nusileidau. Kad išvis pasiekiau šitą vietą, pasikliaudama tik autobusais, traukiniais ir kojomis. Vienas vyrukas klausia: ar toli man eiti? Sakau: netoli, tik apie 20 minučių. O jis: oooo, neee, aš taksi kviesčiau. Jo pilvas nė kiek neprivertė abejoti jo žodžiu. Mielas žmogus, bet galima pastebėti, kad pilvo dydis proporcingas nueinamų žingsnių kiekiui.
Stotelė. Moteris keliauja po miestus su dviem šuniukais
4. Liepos 17. Glenridding - Penrith - Glasgow (Škotija).
Nors esu mieste, bet vis tiek norisi paprasto maisto, daržovių, o ne kažkokio šlamšto iš parduotuvės. Norėjau tik to, ką ir pasigaminau. Jau esu Penrith, spoksau į pilį (po pilį čia kiekviename mieste - ar griuvėsiuose, ar tebestovinčią, ar restauruotą), spoksau vaikštinėjančius ir kažkokį tai komandinį žaidimą su lazdomis ir kamuoliu žaidžiančius senolius ir laukiu savo traukinio...
Best spot ever. Traukinys. Stalas. Erdvė. Kava. Internetas ir rozetė telefonui. C'mon. Antra klasė.
Glasgow.
Vieną dieną aš tokį nusipirksiu.
Štai, kaip gaminamas šitas paveikslas:
Aha, Wellington kunigaikščio statula. Viena iš top 10 keisčiausių statulų planetoje. Bent jau taip sako Lonely Planet. Aptikau keliaudama į hostelį nuo traukinių stoties. Eismo kūgiai simbolizuoja tautos humoro jausmą, ir nors vietinė valdžia neremia pasišaipymo vieno iš svarbiausių Glasgow simbolių ir daug kartų kūgius pašalino, vietiniai juos vis tiek sugrąžina. Galiausiai valdžia pasidavė, o statula stovi tokia, kokią nufotografavau.
Mano hostelis - pilies formos... Viduje ne taip jauku, bet gyventi galima, o taisyklė užkabinta ant kiekvieno paviršiaus. Keistai nuteikia. Hostelio gyventojai taip pat nesužavėjo, bet bent jau merginos mano kambaryje buvo draugiškos.
Pusryčiai paprasti, bet daugiau ir nesinori. Crumpets su sūriu ir arbata.
Prekybos centras
5. Liepos 18. Glasgow - Glencoe (Škotija).
Glasgow nepraleidau nė 24 valandų, bet jau nekantravau palikti šurmulį, miestą, pastatus ir keliauti į gražiausią gamtos kampelį, matytą šiais metais. Nebuvau tikra, ką ten pamatysiu, bet Glencoe buvo minimas visur ir Google Maps rodė, jog miestų nėra ir vietovę supa kalnai. Nors vieni siūlo pravažiuojant pamatyti, kiti kasmet po savaitę praleidžia ir turi, ką veikti. Ir pagaliau pro langą išvydau tuos vaizdus, kurių man taip reikėjo.. ne pievas, ne miškus, ne kalvas, bet kalnus. Tikrų tikriausius kalnus, supančius kelią iš abiejų pusių.
Autobusą netyčia palikau per anksti, tad teko pėdinti dar 2 valandas. Bent jau taip pasakė žmogus, kai paklausiau, kur rasti hostelį. O jis sako, kad jis kitoje upės pusėje. Tilto nėra - reikia eiti aplinkui. Trumpai papasakojo, kaip tą kelią rasti, vos nepasiklydau, bet nors jis ir ilgas, tačiau ir labai gražus. Skubėjau pasiekti hostelį, pasidėti daiktus ir pasidaryti arbatos... Pagaliau, po maždaug 45 min pėdinimo pasiekiau Glencoe Village. Vietą, kur turėjau išlipti. Priekyje ežeras ir kalnai...
Pusė, iš kurios atėjau į Glencoe Village
Loch Leven; Loch Liobhann už jo (Loch - ežeras)
Takas į hostelį. Dar 37 min pėsčiomis nuo Glencoe Village
Ir pagaliau arbata .... su vaizdu į kalnus... Pirmasis pastatas priekyje - mano hostelis. Nutriušęs, bet erdvus.
Pirmąją dieną Glencoe tiesiog vaikštinėjau. Gal labiau pusdienį. Patraukiau į rytų pusę link Loch Achtriochtan, kuris tiek patiko, jog grįžau dar kartą, nors trumpų apsilankymų metu retai kada grįžtu į tas pačias vietas. Bet šita buvo magiška...
Prie Loch Achtriochtan
Kitą dieną žadėjo apsiniaukimą, tad atsikėliau labai anksti kopti į Pap of Glencoe. Rytas nuostabus, kuprinėj obuolys ir trikojis, aš viena, saulėta, vėsu... Ir kyla klausimas, kodėl aš sau taip darau... Kas mane traukia kopti?? Tai nėra lengva, ir tai nėra pasivaikščiojimas. Ir pusę kelio į kalną klaidžiojau po krūmus pusiau pramintais takais. Apie 600 m aukštyje jau pradedu galvoti: jau matau horizontą, pasigrožėjau vaizdais. Ar dar verta lipti? Bet kažkas neleidžia palikti viršūnę nepasiektą... O jau likus 10 metrų iki viršaus, kad ir kokie jie būtų, jautiesi tarsi vaikas, lukštenantis saldainį... Pasieki viršų ir džiaugiesi dar viena pergale, dar viena viršūne, nuostabiais vaizdais, visais įbrėžimais ir mėlynėm, apsilankymu kažkur, kur ne visi lankosi. Kažkuo tik mano. Galbūt taip jaučiasi žmonės sporto salėje. Aš taip jaučiuosi vaikščiodama, ar tai horizontaliai, ar tai vertikaliai.
Pap of Glencoe centre - 742 m. Neaukšta ir gana trumpas hike, bet vienas gražiausių taškų.
Kuklūs vegetariški pietūs po hike. Greita, paprasta, skanu, sotu.
Mano lova/kambarys. Džiūna ir vėdinasi viskas, ką turiu.
Ok, nors po pietų nesijaučiau dar labai alkana, bet magėjo apsilankyti Clachaig Inn ir paragauti, nors ir vegetariško, bet atseit hagio. Žinau žinau, tai viiiisiškai nieko bendro neturi su hagiu, paruošta iš lęšių ir kruopų, ropių (nesu tikra, ar taip verčiasi turnip) košės ir bulvių košės. Na, bet nebandęs nežinosi ir patiekalas nuvylė. Vien ta ropių košė - kad ir kaip populiari tose vietose - man nepatiko. Ir pats "hagis" nebuvo nieko įdomaus. Užtat kurį laiką sėdėjau ir grožėjausi kalnais, nes kitą dieną man laikas traukti tolyn ... Nebuvau tikra, ką dar veikti tarp Glencoe ir Glasgow. Norėjau pamatyti Eilean Donan pilį, bet ... bet ..... o geriau pagalvojus pasirodė, jog galiu spėti į pilį ir į sekantį autobusą! Bet Glencoe turėjau palikti su pirmuoju autobusu ...
O rytas atrodė taip:
Kažkokiu būdu atsikėlusi 2 valandos iki pirmojo autobuso iš namų išėjau 25 min iki tada, kada jis turėjo važiuoti pro Glencoe Village, kai man pėdinti iki ten reikia 37 minutes. Oh dear God. Dar iš vakaro supratau, jog neturiu pakankamai grynųjų bilietui pirkti! Tad rytą praleidau kalbėdamasi su supportu ir bandydama pagauti signalą. Galiausiai jie užtikrino, jog bilietą turiu, o aš tikėjausi, kad nemeluoja ;D Nes kartais ir pati darbe pasakau bet ką, kad tik žmogus nuo manęs atstotų.
Bet liko kita problema... iš kur man gauti papildomas minutes, kad spėčiau į autobusą! Lyja, bjauru, aš su visais daiktais, ir kiek žinau, tie autobusai labai mėgsta atvykti ir išvykti anksčiau... Bet! Ne aš viena ankstyvą rytą keliavau! Pro šalį važiavo šeimyna iš Šveicarijos ir pamėtėjo mane į priekį. Diena išgelbėta :}
Kita stotelė - pilis.
6. Liepos 20. Glencoe - Dornie (Eilean Donan Castle neužsukant į miestą) - Inverness (Škotija).
Ah, pakeliui autobusas stabtelėjo Fort Williams, kur visus išvarė iš autobuso 20-čiai minučių. Pertrauka. Pagaliau tai didesnis miestas, su bankomatais ir parduotuvėmis. Pasirūpinau grynaisiais, kad nebeturėčiau ryto problemų. Kas įdomu tai, kad Škotijos svarai yra visai kitokie nei Anglijos svarai, tačiau visos parduotuvės ir net savitarna priima ir tuos, ir tuos... Manyčiau, kad per kelerius metus visi šitie svarai susimaišytų kaip kava su pienu susimaišo viename inde, bet galbūt Anglija ir Škotija susitinka kartą per metus ir apsimaino kupiūromis?
Taip pat prisirinkau pieno savo arbatoms.
Viduje visur kabo lentos, jog negalima fotografuoti... Bet nors ir nenufotografavau virtuvės, tačiau porą nuotraukų atsigabenau. Kas įdomiausia pilyje, kad ji kadaise buvo visiškai išsprogdinta. Liko tik akmenų krūva. Ir dabar dar tėra tas kambarys, kuriame sukrautas parakas su istorija. Tačiau žmogus, kuris paveldėjo pilį nusprendė ją restauruoti kaip įmanoma tiksliau. Tokią, kokia buvo kadaise. Ir su manekenais-žmonėmis, aprengtais tų laikų drabužiais, senoviniais virtuvės rakandais, iš neaiškių priemonių pagamintais tikroviškai atrodančiais spalvingais patiekalais (troškiniai, bulvės, pyragai, želė, ir visokios kitokios grožybės), pasakojimais ir istorijomis, kaip tai atrodė tada, kaip viskas veikė, kokia buvo tvarka, ypač - tvarka pilyse.
Vaizdas pro tualeto langą
Bet ko neturiu aš, dar pavyko rasti internete:
Kadangi nebesugalvojau, ką veikti iki Edinburgo ir nebesinorėjo be reikalo ir tikslo klaidžioti velniai žino kur, išvykau į Inverness. Nors prie Loch Ness nesustojau, tačiau į ežerą žvilgtelėjau pro autobuso langą.
Šiek tiek apsiniaukęs oras kuria nepaprastą atmosferą legendomis apipintam ežerui. Pati ta diena ekskursijoms. Kita vertus, legenda netikiu ir yra gražesnių ežerų Škotijoje, tad sustoti nemagėjo.
Ir vėl arbata. Sėdžiu hostelyje vėlų vakarą ir galvoju, ką veikti.
Kadangi nebejaučiau stiprios traukos parkams ir neradau nieko, kas patrauktų akį, kitą dieną pradėjau kelionę į Edinburgą - bent jau kaip planuota paskutinį tašką kelionėje.
III dalis. Edinburgas.
7. Liepos 21. Inverness - Edinburgas (Škotija).
Labiausiai fotografuojama gatvė Edinburge. Kaip sakoma - ji buvo J. K. Rowling įkvėpimas, rašant apie Diagon Alley knygose. Nedrįsčiau abejoti, jog visas miestas buvo vienas didelis įkvėpimas ir nekeista, jog škotai yra tokie ištikimi savo kraštui.
Hostelis nr. 1. Wow. Best sleep ever. Tarsi mini privatus kambarys, su užuolaida, privatumu, šviesomis, pakabomis, kodine spintele, etc. etc. Best of the best. PODs.
Hario Poterio parduotuvė, Victoria street. Kadangi gyvenau centre, o Victoria street yra centras, tai pro ją vaikščiojau kasdien pirmyn ir atgal. No regrets.
Vienas svarbiausių Edinburgo paminklų
Arthur's seat. Sako, faina pasitikti saulėtekį, bet neprisiverčiau atsikelti. Ateiti vis tiek norėjau.
Raganos šulinys žymi vietą, kur buvo deginamos raganos.
3 svarbiausių Škotijos rašytojų muziejuje. Nežinau, kodėl, bet norėjosi susipažinti. Vienas iš jų buvo kelionių rašytojas, kurio citata pradėjau šitą įrašą
Bobis!
Išversiu jo legendą, nes žiauriai miela: Bobis buvo Edinburgo policijos naktiniam sargybiniui, vardu John Gray, priklausantis Skye terjeras. Dvejus metus jie buvo neišskiriami. Tačiau 1858 m. vasarį Gray mirė nuo tuberkuliozes ir buvo palaidos Greyfriars Kirkyard kapinėse. Kalbama, jog Bobis, kuris gyveno dar 14 metų po Grey mirties, savo likusį gyvenimą praleido sėdėdamas ant šeimininko kapo. Kapinių sodininkas ir prižiūrėtojas daug kartų bandė šunį išvaryti, bet galiausiai jo pasigailėdavo. Jam pastatė pastogę ir pradėjo maitinti. Bobis niekada nepraleido nakties niekur kitur nei ant kapo net ir pačiomis blogiausiomis oro sąlygomis. 1867 metais Bobis tapo Edinburgo tarybos nuosavybe, kuri prisiėmė atsakomybę už jį. Kai 1872 metais Bobis mirė, jis negalėjo būti palaidotas šventoje kapinių žemėje. Vietoje to jis buvo palaidotas iškart už vartų, tose pačiose kapinėse, vos keli žingsniai nuo šeimininko kapo.
Bobio kapas. Žmonės simboliškai palieka šakelių.
Nežinau, kas per reikalas su Bobio nosimi...
Sako, kad J. K. Rowling įkvėpimo pasisemdavo vaikštinėdama po Edinburgą, neatmetant ir jo kapinių. Žinai... nekeista.
Hagio skonio čipsai
Hostelis nr. 2. Castle Rock hostel. Didžiulis, gražus, su pilies motyvais.
J. K. Rowling rankos atspaudas
Jau minėjau, kad retai lankausi ten pat 2 kartus... Bet į Nacionalinį Škotijos muziejų grįžau ir grįžčiau.
Jūrų vėplio ilčių šachmatai, Lewis Chesspieces, išdrožti 12 a.
Skydas, 1740 m.
Millenium laikrodis. 3 skirtingi menininkai su skirtingomis idėjomis ir priemonėmis gamino laikrodį. Kurinys sujungia geriausia ir blogiausia iš 20 a. ir žymi laiko tėkmę.
Tim Peake's erdvėlaivis
Virtuali realybė. Ką reiškia iš kosmoso sugrįžti į žemę
Avis Doli! Tikroji, ne kopija.
Arthur's seat viršūnėje
Mano skonio puodelis
Žmonių istorija: muziejus apie tai, kaip žmonės gyveno prieš tai, ką matome dabar. Labai įdomu!
8. Liepos 24. Edinburgas - Londonas (meh).
Pakeliui į Londoną...
Riba tarp Anglijos ir Škotijos
Kalbantis tualeto traukinys.
Pirmą kartą paskaičiavau visas kelionės išlaidas: 10 dienų Edinburge ir traukiniai/autobusai beveik kiekvieną dieną kainavo 408 svarus. Būtų daug pigiau ilgiau apsistoti vienoje vietoje ar bilietus pirkti iš anksto, tad kaina nėra galutinė, bet nėra ir baisi.
O čia šiek tiek judesio vietą pajausti ir išgirsti. Norėčiau atkreiptį dėmesį į muziką ir jos žodžius, nes jie ne šiaip sau pasirinkti. Pirmojoje dainoje kartojasi eilutė "aš vėl kelyje", o antrojoje - "Sveikas sugrįžęs namo", nes tai buvo manęs nepaleidžiantis jausmas esant kalnuose, traukiniuose, kelyje. (dar galima versti į moterišką versiją "sveika sugrįžusi namo", bet aš adaptuoju abstrakčiai - žmogus vis dėl to yra "jis". Beje, įdomu (man) tas faktas, kad anglų kalboje nenustačius veikėjo lyties, pagal nutylėjimą imama moteriška lytis - priešingai nei lietuvių kalboje. Nieko nesistengiu tuo pasakyti, tiesiog įdomi stilistinė detalė žmogui, kuris yra pametęs galvą dėl anglų kalbos ir norėdams visą šitą pastraipą parašyti lietuviškai ėjo į vertėją, kad angliškoms mintims rastų lietuvišką atitikmenį
)
)
