Londono viešasis transportas yra didelė kiekvieno čia gyvenančio žmogaus dalis. Tikiu, kad net ir turint automobilį kartais paprasčiau sėsti į metro ir nusigauti į kitą miesto galą, net jei automobilį suteikia darbdavys. Žinoma, jis nepamainomas norint apžiūrėti apylinkes, kur metro ar traukinių kainos atgraso norą kažką pamatyti (nors reikia, gi, reikia!). 9 zona skamba kaip mitinė vietovė, kur vis dar egzistuoja magija ir troliai. Aš gyvenu 2-oje zonoje, o metro kainos atitinkamai kyla pagal tai, kiek zonų kerti. Į trečią stengiuosi neįvažiuoti (nebent autobusu), nes kaina be reikalo šokteli. Geriau persėdu į autobusą ir, jei neskubu, kelionė tik malonesnė. Metro yra didžiulis streso ir nerimo šaltinis. Gal įtakoja traukinių greitis ar besispaudžiantys žmonės, ar minios žmonių, klaidžiojančių tuneliais, sustojantys vidury kelio pamąstyti, keliantys kamštį ir pasipiktinimą. Traukis mąstyti į šoną ir neužstok kelio su savo septyniais lagaminais! Kartais sunku suvokti, kaip žmonės taip įsisuka į savo pasaulį, kad nebesivokia, jog jiems sustojus pasaulis aplink juos vis dar eina pirmyn.
Taigi, iš 2-os zonos nuvažiuoti į 9-tą kainuoja 7 svarus ir dar autobusas nuvažiuoti į metro stotį, kas iš viso yra 8.5 svaro. Sugrįžti atgal kainuos tiek pat, tad visos dienos atsitiktinė išvyka į 9-tą zoną iš viso kainuotų 17 svarų. Palyginimui: jei visą dieną važinėju autobusais (nepaisant zonos), dienos limitas yra £4.5. Jį pasiekus visos kelionės nemokamos (visoms zonoms, bet pabandyk tu su autobusu pasiekti 9-tą ... 3 valandos į vieną pusę!). 1-2 zonose kartu su metro, traukiniais ir DLR bei autobusais, dienos limitas yra £6,6, po ko viskas tampa nemokama, bet tik 1-2 zonose. Pridėjus trečią, dienos limitas yra £7,7; 1-4 zonose limitas jau £8,8 ir taip toliau. Žinoma, ne visi važinėja nuo 1 iki 9-tos. Su metro tai 1 val ir 7 min kelio nuo Big Beno, su automobiliu 1 valanda ir 30 min (2 dienos, kitu metu kitaip). Bet čia tik tiesus kelias su metro į centrą. Jei norima nukeliauti į kokį Nothing Hill, kuris yra visai šalia, bet jau tenka persėsti į kitas stotis ir dar imti autobusą, kelionė su lengvai gali virsti į 2 ar daugiau valandų. Žmonės, gyvenantys, 1-4 zonose dažniausiai dirba Londono centre, tačiau kuo tolimesnės zonos, tuo labiau tie žmonės cirkuliuoja artimose keliose pernelyg nelįsdami lauk, kaip kad aš. Tad tos kainos ne tokios baisios - svarbu, per daug jų iškart nekirsti. Nors ką aš čia sakau. Londono viešojo transporto kainos yra vienos didžiausių pasaulyje, bet džiaugiuosi dienos limitais, kurie bent šiek tiek palaiko mano piniginę.
Tikiu, kad gyvenantys Londono pietiniame krašte niekada nėra matę Lonono šiaurinio krašto. O ko važiuoti? Kartais net ir centre besisukantys žmonės privengia kirsti Londono ar Tower tiltus ir pamatyti, kas yra anapus upės. Šiaurėje gyvenantys žmonės ne itin jaukiai jaučiasi pietuose, nepatinka architektūra ar kultūra, o pietuose gyvenantys išdidžiai pabrėžia, kad jie yra pietų Londono žmonės. Beveik visi privengia rytų Londono, kur spaudžiasi imigrantai, rajonai nėra itin malonūs, bet butai pigūs ir atvykėliai iš Rytų Europos ar Artimųjų Rytų ten kuria savo namus. Be abejo, rytų gal bijo prisiklausę istorijų ir to krašto nepažįstantys, kaip ir paprastai žmonės bijo visko, ko nepažįsta; kitiems tai visai toks pat rajonas, kaip visi kiti, tad asmeniškai aš nieko pasakyti negaliu. O jei kas pasakoja, tai pasakoja kažką baisaus, nes kam gi įdomu klausytis, kokia maloni ir įdomi diena Rytų Londone buvo? Paprastai tai nėra vakaro pašnekesių tema. Niekam neįdomu, rėžk, kas ką papjovė geriau. Na, toks įspūdis susidaro atsivertus laikraščius ir įsijungus žinias, bet žmonėms kišama tai, ką jie nori paskaityti, išgirsti ir galbūt kažką papjovė ir šiaurėj, ir vakaruose, bet žmonės nenori girdėti, kad prabangiame Vakarų Londone kažką pjauna. Jie nori girdėti ir manyti, kad visi banditai yra Rytuose, o žiniasklaida duos žmonėms viską, ką jie noriai skaitys ir dėl ko jie tai daryti nesustos.
Parašyti šiandien apie tai įkvėpė darbo reikalai. Prieš savaitę man agentas nw11 (zip kodas, šiaurės vakarų Londonas) įkišo popierius, kuriuos turi pasirašyti nuomininkas sw18 (pietvakarių Londonas), o po to turiu popierius grąžinti į nw11. Pirmiausia, man nepriklauso pristatinėti jokius popierius ir akivaizdžiai agentas norėjo sutaupyti važiavimą į sw18, nes paprastai jokia agentūra nedirba tokiais dideliais atstumais. Bet kadangi tą dieną buvau nw11, aplankiau agentūrą, o kitą dieną dirbau sw18, ką paverčiau pikniku Rochester parke. Seniai norėjau jį aplankyti ir tik dirbdama sw18 gavau progą tai padaryti, nes nuo namų iki parko yra maždaug 2.5 valandų kelionė į vieną pusę. Kaip sakau: galimybė, pasitaikanti tik kartą gyvenime.
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
Tad iki šiol popierius vežiojuosi su savimi, o agentas jau pradeda nerimauti - kur tie jo popieriai. Va toks gyvenimas didelio formato mieste. Visi mes nenorime pernelyg išvažiuoti iš savo kelio ir atsitiktinis atsidūrimas į kitame miesto gale yra neįprastas dalykas. Bet šiandien MOT mane paragino nuvežti popierius ir davė labai laisvą dieną - tik vienas darbas bet kuriuo dienos metu (galima sakyti laisvadienis). Kadangi esu užkietėjusi planuotoja, nubraižiau žemėlapį, kuris tikriausiai įdomus tik man, bet svarbiausia - kad įdomus ir dėl to jį čia talpinu.
Iš namų išvykstu apie 9:40. Atsikeliu prieš 7, kas jau tapo normaliu dalyku ir kuo labai džiaugiuosi, nes dažnu atveju nė žadintuvo nebereikia. Iki 9:40 laukiau žinių iš agento, su kuriuo niekaip nepavyko susiskambinti, bet nuostabos dėlei atrašė į e-mail, kurį užvardinau URGENT (SKUBU) ir ASAP (kaip įmanoma greičiau). Nes be to, kad rašyčiau šitą blogą, aš net visus savo indus išsiploviau, nors paprastai indus plaunu, kada jau nebegaliu paimti naujų švarių indų arba iš naujo panaudoti savus (o taip, negaliu pakęsti taškymosi vandenyje su purvinais indais ir kempinėm). Geriau iškart išplausiu krūvą indų, negu visą dieną taškysiuosi kriauklėje.
Taigi, kelionė iš taško A (namų būstinės; šitos skylės namais vadinti negaliu - kita vertus, negaliu skųstis. Gauni tai, kiek sumoki) į tašką B nukeliausiu per 1 val ir šiek tiek su metro ir dviem autobusais (vietoje buvau 10:50). Iš taško B į tašką C (šios dienos darbą) vyksiu 45 minutes (ten buvau ir darbą pradėjau apie 12:10, dirbau lėtai, ramiai, pasimėgaudama aplinka ir nufilmavau video, tad pastatą palikau apie 13 val). Po to esu laisva ir turiu dar visą dieną sau. Tad priklausys nuo nuotaikos, ar norėsiu kažką veikti. Oras puikus (apsiniaukę, gaivu, o po vakar ilgų lietaus valandų). Kadangi saulės čia prisigėriau daugiau nei esu įpratusi, norisi šiek tiek vėsos ir gaivos. Toks oras man suteikia jėgų, energijos ir stebėtina, bet itin pakelia toleranciją viskam, kas su Londonu ne taip jau ir gerai. O, apie tai dar rašysiu, tik rašinuką reikia užbaigti.
Labai daug savo dienos praleidžiu viešajame transporte arba mąstydama apie jį, kada iš vakaro (ar ryto) planuoju maršrutus, kuris bus greitesnis arba patogesnis, kaip susisukti tarp agentūrų ir lankomų namų. Dažnai žmonės susipažinę pirmiausia sužino vienas kito koordinates, kad žinotų, ar verta investuoti į draugystę. Nes kas gi kratysis per visą miestą, jei netyčia tu gyveni kitame gale. Mes visi žinome, kad to nebus ir net jei bus geri norai, galiausiai kasdieniai reikalai nustums važiavimą į kitą miesto galą kažkur į prioritetų sąrašo galą ir vienas kito daugiau niekada nebematysime. Norą susitikti dažniausiai koreguoja viešasis transportas, o ne pats žmogus ar susigalvota veikla. Ir toks yra gyvenimo būdas, kurį formuoja Londono viešasis transportas. Geriau atsisakyti veiklos nei toli važiuoti. Gerai, kad Londone veiklų netrūksta. Nebent gyveni pietryčių kampe, kaip kad aš iš pradžių. Tikrai, ten visiškai nieko nevyksta, kaip ir tolimesnėse zonose. Mano įspūdis į Londoną stipriai suformuotas to, ką matau stotyse ir pro autobuso langą. Iš tiesų važinėtis po Londoną yra didelis malonumas. Doubledeckers pažįstami visame pasaulyje, visi žino - tai Londonas. Dievinu šituos raudonus dviaukščius autobusus ir ne itin mėgstu tai, kaip jie banguoja. Pati laiptais dar nenusiritau, bet tikrai mačiau po autobusą skraidančius vaikus. Debiliukai nesugeba laikytis. Išmoks paskraidę. Ausinės į ausis ir vėl nebesigirdi kaip bliauna.
Po darbo patraukiau ieškoti patrauklios vietos sumuštinio valgymui. Užmačiau daug valgančių žmonių, bet širdis sakė - eik į priekį. Tad įsitaisiau priešais Elizabeth Bokštą (turistų paprastai vadinamą Big Beną, nors Didysis Benas yra tas varpas bokšto viduje mušantis valandas), po Mahatma Gandhi kojomis.
Šita mano vieta labai trukdė pro šalį plaukiantiems ir prie statulos besifotografuojantiems turistams. O aš išsitraukiau kompiuterį, prisijungiau prie vietinio nemokamo interneto šitoj vietoj (wow, btw) ir sutvarkiusi darbo reikalus, dabar rašau. Žinoma, valgydama sumuštinį grožėjausi viskuo, ką matau: turistais, kuriančiais nuvalkiotas prilaikomo ar apkabinto bokšto nuotraukas, savo telefonais fotografuojančius viską, ką pamato, tarsi internete dar trūktų Vestminsterio rūmų nuotraukų ar Big Beno. Aišku, remontuojamas gal jis ne kasdien, bet c'mon, chill. Just enjoy. Sustok ir pasigrožėk minutėlę, o kol pozuoji, tu gi net neatsisukai pasižiūrėti į auksinius bokšto raitinius, kiek dabar tiksliai valandų ir kaip nuostabiai bokštą gaubia mėlynas dangus. Nubėgai, o po 6 minučių bokštas muš valandas. Labai gražus skambesys, bet ar išgirdai jį, ar tik bokšto nuotrauką namo parsiveši ir niekada į ją nebepažiūrėsi? Laikrodis išmuš, keliausiu ir aš. Bet akimirka žavi... Viena tų, kurias norisi išsisaugoti atminty. Ypatinga.
 |
| Photo: Naf Selmani |
 |
| Photo: Anna Potyondi |
P.S. Jau kurį laiką ketinau parodyti Londoną iš vidaus. Londono butus gali pamatyti tik tie, kurie čia gyvena. Retas turistas, retas praeivis iš tiesų sužino, kaip tas londonietis gyvena. Tai tik viena priežastis, kodėl taip mėgstu savo darbą. Šitas butas vienas gražesnių. Niekada nefilmuosiu kiaulidės, kurią palieka stebėtinai daug žmonių, bet vieną kartą jau rodžiau nuotraukas. Dar taip baisiai nebuvo, bet panašu, kad valymo paslaugų įmonės dar ilgai nenyks.
Tai ne pats įsimintiniausias butas. Kažkada įkėliau lofto nuotraukas, kuriame 2 miegamieji neturėjo sienų ir esu tikra, kad kasdien susitrankyčiau nosį į visus iš stogo lendančius stulpus ir kampus. Keistas nuostabus butas. O čia tiesiog viena centrinių vietų, netoli Big Beno.
