Kartais atrodo, kad daugiau laiko pramogauju nei dirbu. Tik praeitą savaitgalį turėjau 4 dienas išeiginių, atidirbau 3 ganėtinai lengvas dienas ir vėl gavau šeštadienį - pirmadienį laisvą. Taip, pirmadieniais paprastai turiu laisvadienį. Gera nedirbti, kada visas pasaulis dirba. Oj, žinoma, tuo nesiskundžiu. Alga nelietuviška. Net ir neišdirbant 40 valandų per savaitę. Ar galėtų būti geriau? Darbas, suteikiantis galimybę keliauti, pramogauti, nepririšantis. Per daug. Po darbo Kolmisoft vis dar sunku laiku išeiti į darbą. Dažniausiai 10 min iki darbo pradžios aš vis dar namie valausi dantis. Paskutinį kartą taip ir buvo. Ateinu į darbą 9:37, darbą pradedu 9:45, o ekskursiją turiu 9:50. Nepamirškime fakto, jog dar turiu įlįsti į kostiumą ir spėti patikrinti, jog viskas gerai. Pastarąjį kartą negalėjau užeiti į kambarį, durys buvo užšalusios. Well, problema buvo greitai išsispręsta, bet vis tiek visada reikia atsarginio laiko, ypač, kai tai pirmoji ekskursija tą dieną. Dar kitą kartą nebuvo šviesos. Taigi, mano vėlavimas gali baigtis blogai. Tad tas konkretus darbo pradžios laikas šiek tiek smaugia.
Ir vis tiek viską atperka vaizdai. Tik pakelk akis. Net lietingą dieną kalnai tiesiog tirpdo smegenis.
Pradėjau vienu, baigiau visai kitu. Tai vat, šiandien pirmadienis ir turiu išeiginę. Kadangi savaitgalį visiškai nieko keli iš mūsų neveikė (neskaitant darbo), tai pirmadienį pasiryžom atsikelti 6 ryto ir keliauti pirma traukiniu, tada pėsčiomis į Laughton glacier.
6 ryto nekenčiau savo gyvenimo. Ir tikėjausi, jog kiti pasakys, kad visgi neinam. Bet pro stoglangį šypsojosi saulė, diena rodėsi būsianti nuostabi ir ją praleisti namuose....? Jokiu būdu. Ch paskambino į darbą pasiteirauti, ar galime vėluoti į darbuotojų susirinkimą. Leido. Na, 7:20 jau turėjom traukinio bilietus ir laukėm stotelėje. 9 valandą išlipome niekur. Ir patraukėm į miškus. Apie 11 valandą jau vaikštinėjom ant ledyno. Vaizdas ne tiek įspūdingas, kiek tikėjomės, bet kalnai vis tiek neapsakomi ir neįamžinami. Girdėjome, kaip juda tirpstantis ledynas ir kaip krenta jo atlaužos. Iš tiesų ant tokių dalykų reikia vaikščioti atsargiai, nes bet kurioje vietoje gali būti skylės ir tiesiog įlūši. Taip ir pradingsi. Pavaiksciojom iki kol pasidarė neramu ir grįžom atgal. Užkandom, pailsėjom. Vidury miškų radau tualetą, tvarkingesnį nei dauguma barų ir kavinių Lietuvoje turi. Normalu, švaru, net kvepia skaniai. Yra tualetinio popieriaus, šlapių servetėlių ir rankų dezinfekcinio skysčio.
13:50 jau visi susirinkom prie bėgių. Traukinys mus paims tik 15:20, tad dabar tiesiog deginuosi. Jau kelias savaites nebuvo tokio gražaus saulėto oro.
Laukiame traukinio.
Ledas krenta nuolauzomis. Po ledu skyle, o jei vaiksciosi ant ledyno virsaus, gali netycia ismegti i viena is tu skyliu.
Miskuose pilna grybu. Deja, neaisku, kurie is ju valgomi, o kurie ne.
Poilsis po zygio. Laukiame traukinio. Vel.
Pagaliau!!
Dalykai:
* keliavimas vienam suteikia laisvės ir nepriklausomybės, bet kiti gali pastūmėti padaryti daugiau. Arba gali duoti patarimų. Kartais gerai turėti žmonių aplink. Vis dėlto mąstau, kad nenoriu keliauti su žmonėmis iš Work and Travel grupės. Vien dėl to, kaip jie mąsto. Noriu sutikti kitokių žmonių. Laikui bėgant čia pasikeitė norai ir tai, ką noriu pamatyti. Nebetraukia kai kurios vietos, o sąrašą papildė tai, ką ketinau praleisti.
* mažiau rūpinuosi kai kuriais dalykais. Tampu dar laisvesnis žmogus. Ir iš tiesų pastebėjau, kiek daug kompleksų įkiša lietuviškas gyvenimo būdas. Ir kam to reikia? Eini per gyvenimą baimėse... (čia labiau note man pačiai, dėl to nekonkretinu)
* jausmas ne ką kitoks, nei kad būčiau Vilniuje. Viskas paprasta, aišku. Tik kalba kita. Bet jau pripratau. Aišku, jei jaudinuosi, tai liežuvis susimala ir labai sunku save išreikšti, nes žodynas Not Responding. Bet tikrai nėra jausmo, jog esu kitame žemyne ir kad pasiekčiau šitą vietą keliavau 30 valandų. Nesijaučiu toli nuo kažko ar kažkur, kur viskas ne sava. Priešingai. Čia jaučiuosi labiau sava ir labiau down to earth nei bet kur kitur. Ir net grįžus iš kelionės pasijuntu, tarsi būčiau grįžusi namo. Tikrai yra jausmas, kad grįžau NAMO. aišku, tai laikina, bet gera suvokti, kaip lengva prisitaikyti prie naujų vietų, kad jei kažkuriuo metu atrodo, kad geriau nei čia nebebus, tai kalba tik tingėjimas ir saugumo jausmas. Tad galvoje jau sukasi nauji planai, nes labiau už viską dabar nenoriu grįžti į seną rutiną. Žinoma, atostogos suteikia savo jausmą ir dar yra ta sveiko proto mintis, kad gal tai laikina, šitos nuotaikos... Bet iki kelionės niekada neatrodė, kad galėčiau kažkur įsikurti ir ten praleisti likusį savo gyvenimą. Mane baugina mintis kasdieną praleisti taip pat, ten pat. Gyvenimas tam per trumpas. Ir čia atvykti man buvo išbandymas, ar galiu, ar patiks. Ir aš galiu. Keliavimas po JAV bus dar vienas išbandymas. Ir jei spalio vidury vis dar nesiilgesiu stabilaus saugaus gyvenimo būdo, tai bus atsakymas, kas iš tiesų daro mane laimingą.
