Must be scones!

Kvepia kaip scones (liet. sklindis????)...

Atrodo beveik kaip scones...

Must be scones!

 Uždedi raudonųjų lęšių ir turi biscuits and gravy (sausainiai su padažu).

Kadangi man atsibodo visas pasaulio maistas (reikia kūno klausyti, kai jis kažko nenori), o parduotuvės parduoda tik ligas ir mirtį, atėjo laikas atsiversti essentials cookbook ir ką nors pabandyti.

Ne, tai nereiškia, kad tampu prijaukinta (tiksliau: domesticated) moterimi. Tai reiškia, kad rūpinuosi savo kūnu ir klausausi, ką jis man sako. Ir jis sako "ne" bananams, oats ir pienui. Net jei tai kava su pienu. Kūnas nebenori. Turint galvoje, kad mėnesio pradžioje tai buvo nuodėmės vertas dalykas. Dabar geriu juodą kavą ir esu labai ja patenkinta. O kartais ir jos nesinori, tad geriu arbatą.

Taip jaučiuosi jau kurį laiką ir manau, kad tai labai stipriai susiję su joga. Kadangi ji (ir/arba meditacija) tapo mano kasdiene rūpinimosi savimi dalimi, jaučiu, jog keičiasi kažkas neapčiuopiamo ir nepamatuojamo kūne ir prote. Mažų mažiausiai, joga ir meditacija padeda girdėti ir jausti save: net ir savo nuosavas mintis jūroje... ne... vandenyne, visatoje žmonių ir jų keliamo triukšmo.

Kaip pirmam kartui scones visai neblogi. Padažas puikus.

Gera nedirbti. Jautiesi kaip žmogus.

Skaityti toliau...

Kai kuriomis dienomis...

Žmonės gyvena taip, tarsi gyvenimo būtų labai daug. Arba kad dabartis yra nieko verta. Gyvena ateityje ir praeityje, bet nemato nieko, kas yra dabar ir čia.

Vieną dieną paliksiu Edinburgą lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas ir keliausiu ten, kur smalsumas nuves kitą kartą. Bet kol čia esu, noriu pasiimti viską, kas man įdomu ir patinka.

Bet tai ne tik miestas laikinas. Gyvenimas toks. Tad kodėl taip sunkiai dirbama tam, jog tas trumputis tau duotas laikas būtų iššvaistytas darant dalykus, kurių nenori daryti, ir gyvenant taip, kaip nesinori gyventi? Tai nėra nei natūralu, nei reikalinga, bet baili visuomenė įtikėjo ir įtikino visus, kuriems netingi ūžti ausis, kad taip turi būti (toks fizikos dėsnis? biologiškai sudėliota? matematiškai apskaičuota?), o minioj žmonės akli, bet po vieną - nemokantys susidoroti su baimėmis ir abejonėmis, nemokantys stovėti patys už save ir neturintys supratimo, kokių vertybių vedini gyvena, tad yra tampomi už emocinių virvelių kaip marionetės. Ieško to, kas saugu, užtikrinta, garantuota, paaiškinta, "normalu"*, socialiai priimtina, finansiškai apsimokama ir apginkluota statusu, kuris kažkam kažką reiškia, tai, vadinasi, jį pasiekus ir jis kažką reikš. 

Tai yra paprasčiausias būdas išmėtyti savo gyvenimo laiką tarsi jis tebūtų bulvių lupenos.

Bet tavo gyvenimas yra viskas, ką tu turi. Tai tavo laikas, tavo laisvė, tavo pasirinkimas, tavo atsakomybė, tavo galimybės, tavo įdirbis. Kaip galima jį taip lengvai atiduoti į kitų žmonių rankas? 

 ----------------

She thinks, while she's looking.

-----------------


* Tokio dalyko, kaip "normalu" nėra ir negali egzistuoti. Tai tik dar vienas supuvęs būdas kurti savo gyvenimą, įsikalbėjus, jog yra kažkokios nerašytos taisyklės, kaip jis privalo atrodyti. "Normalu" skirtingose kultūrose, miestuose, žmonių grupėse yra visiškai kitokie dalykai. Tad kas yra tasai visuotinis "normalu"? Tai yra vienas bukiausių žodžių, kuriuo per stipriai remiamasi.

------------------

Paliekant mintis nuošalyje laikas sumesti čia nuotraukas.

Taigi, Edinburgas yra nedidelis, Vilniaus dydžio miestas. Bet Vilnius baigiasi ties Žvėrynu, Centru ir Senamiesčiu ir į visa kita šlykštu žiūrėti. Tikrai nėra į ką. Man svarbu, kad aplinka būtų graži, maloni, įdomi, o kol kas Edinburgas kiekvieną dieną parodo save vis iš kitos pusės, sužavėdamas labiau nei prieš tai. Edinburgas man tinka. Vėjuotas, lietingas, šaltas, senovinis, draugiškas, mielas, įkvepiantis, įdomus.

Siauras skersgatvis, kurį šiaip tai praeitum, pažindina su to skersgatvio ir vidinio kiemo istorija.

Prieš 500 metų tai buvo skurdžiausias, purviniausias, visiškai nudergtas rajonas. Žmonės krūvomis gyveno vieno kambario butuose be tualeto ir vandens. Namai statomi buvo ne į šonus, ne į miesto kraštus, bet į viršų. Viduriniuose aukštuose apsigyvendavo dar šiaip ne taip besiverčiantys, apatiniuose - kepėjai, amatininkai, batsiuviai, bet ir čia, ir pačiuose viršutiniuose aukštuose gyveno labiausiai nuskurę. Liftų ir dabar reta surasti, bet šis tas pasikeitė: dabar šitie namai yra vieni iš patraukliausių. Bent jau turistams.

Drabužių parduotuvės

Dekoracijos iš knygų

Gatvės

Kad ir kur būtum - matai arba pilį ir jos ugnikalnį, arba Arthur's Seat

Architektūra. Visur ir visada.

Andy Warhol

Mūrinis namas, stiklinis balkonas

Mano rajonas :}

Muziejai kaip galerijos, galerijos kaip muziejai ir viskas tarp jų

 

 

The Royal Mile, 17 a.

1809 metais vaikai siuvinėdami mokydavosi ABC, matematikos, geografijos

Kartais atrodo, kad parėjau į Londoną

Vaizdas pro mano langą

Tai vienas tokių miestų, kai kuo daugiau žiūri, tuo daugiau matai. Londone kiekviena gatvė taip pat turėjo savo istoriją, bet čia kiekviena gatvė, kiekvienas pastatas, kiekviena akimirka savaip žavinga. 

Stalas, kuris ne šiaip stalas, o siuvimo mašina. Su stalčiais, kuriuose žmonės rašo ir palieka žinutes. One if the best places I've seen so far. And I've seen places... :}

Dievinu šitą miestą. Ir save jame.

Skaityti toliau...