Tiek šalta, kad net man dušo vanduo, ateinantis į butą tiesiai iš pragaro, jau atrodo normalios temperatūros. Yra tik vienas temperatūros nustatymas. Sukiok rankenėlę kiek nori - niekas nepasikeis. Tekės skalpą deginančio karštumo vanduo. Ir kol bute buvau naujokė, tol ir sukiojau. Po to pasidaviau.
Na, tiesą sakant yra dvi temperatūros. Jei pakankamai ilgai stovi duše, vanduo pradedamas tiekti iš Islandijos.
Kita vertus, aš dabar kur kas greičiau prausiuosi.
Prisiekiu, tikrai nesugebu rašyti lietuviškų pavadinimų, nes visą informaciją gaunu, kaupiu ir apdoroju anglų kalba. Angliškai viskas skamba gerai, o lietuviškai net nežinau kaip rašo žmonės... ir neskaitau. Nes be Užkalnio ir Faustos nelabai yra ką.
Vieno klausimo, deja, susilaukiu itin retai. Tai klausimas, kuris, mano manymu, atriša smegenis nuo teisimo, šiek tiek paleidžia vaizduotės ir tolerancijos, šiek tiek leidžia priimti kitokius kitokių žmonių gyvenimus ir galbūt... GALBŪT, pagalvoti apie savo paties gyvenimą, galbūt, tapti šiek tiek įkvėptu ir, galbūt, sužinoti, jog yra devyni tūkstančiai būdų gyventi vieną vienintelį trumputį tau duotą gyvenimą, nei Lietuvoje itin paplitęs darbo-santuokos-vaikų modelis su privalomu buto ir mašinos įsigijimu į paskolą bei nesuskaičiuojamais kiekiais materialaus šlamšto tempiamo namo po kiekvieno JAMAM. Jei jau darbas, tai būtinai toks, kad sovietmečio mąstymu būtu suvoktas. Kitaip tai ne darbas. Jei ne nuo 8 ryto iki 5 vakaro toje pačioje vietoje teikiant visiems labai gerai pažįstamas paslaugas ar produktą - tai ne darbas. Jei jau su kažkuo draugauji, tai čia būtinai turi būti santuoka. Jei draugauji ... kiek ten laiko dabar norma... tai jau tikrai turi kažkas kažkam pirštis, reikia tos santuokos kam nors ar ne. Antraip tai ne pagal taisykles, antraip reikia žmonėms stresą varyti, kad čia taip yra negerai. O kas negerai? Ir kodėl tau tai taip kliūna? (kurią čia dieną klausiausi stresuojančių moteriškių podcasto ir man taip jų gaila buvo!)
Tas klausimas yra: "Ar tu esi laimingas?"
Tai klausimas, kuris beveik niekada neateina po visų bandymų nuteisti, kritikuoti ir parodyti, jog reikia grįžti į tą visų verčiamą siekti modelį, kuris labai retą daro laimingu. Ir dėl labai paprastos priežasties: jis nėra TAVO gyvenimas. Tu padarai taip, kaip visi sako, nes juk tokia tvarka. Taip turi būti. Dar juokingiau, jei atsiranda spaudimas: "o jei bus Variantas X", "o jei gailėsiesi", "o jei atsitiks Y", "o jei..." (kodėl ne "o jei džiaugsiesi?", "o jei tai pasirodys esąs geriausias tavo gyvenimo sprendimas". O todėl, kad nežinomybė baisi. O jei žinojimas ir ne toks fainas, kaip potencialios galimybės, bet bent jau nebaisus). Taip ir susistatai gyvenimą visko bijodamas. Baimėmis pagrįstas gyvenimas. Ar gali būti labiau iššvaistytas laikas? Ne smegenis atverti, ne pamesti savo didžiulį išpūstą ego ir baimes ir pasižiūrėti, kad gal tavo problemoms yra paprasti atsakymai. Kad gal tave nuo laimės skiria tik baimės. O baimė tėra tik jausmas. O dabar bus ne mano išmintis, tad nenoriu prisiimti nuopelnų sau, bet idėjos puikios...
Baimė niekada nepraeina, niekur nedingsta. Kiekvienas didžiulis gyvenimo įvykis sukelia nerimą ir vėl baisu stoti ant scenos, sukurti naują produktą, bandyti naują idėją, investuoti pinigus ir energiją nežinant, ar atsipirks, kurti savo gyvenimą net jei kažkas jo nesupras ir iš jo šaipysis (svarbiausia, kad tas žmogus net nėra tas, su kuriuo nori leisti laiką. Kartais iš baimės, ką jis pasakys, dar susitinki). Visi žmonės, kurie žavi, kurie turi viską viską, ko nori jie ir ko nori tu, iš pradžių ir daug kartų vėliau bijojo. Tai yra tik tavo paties (kaip ir buvo tų autoritetų) pasirinkimas:
a) ar leisti baimėms tave paralyžuoti ir palydėti į vidutinišką nuobodų komfortišką (aš vis dar tikiu, kad komfortas tėra iliuzija, bet apie tai kitą kartą) gyvenimą, kuriame nevyksta niekas, ko norėtum. Nebent tik artėjimas prie mirties, kuriai Lietuvoje labai įprasta ruoštis jau nuo 40-ties, tarsi gyventume 18-tame amžiuje.
b) kontroliuoti savo baimes, suvokti, kad jos tėra jausmas, pasiruošti, rizikuoti protingai ir vis tiek daryti tai, ką nori daryti, panaudoti visus turimus resursus, kurių svarbiausias yra padėtas tarp ausų, o antras - tai stiprus ir sveikas kūnas.
Baimė yra natūralus žmogiškas instinktas, ar gyvūliškas instinktas. Tačiau civilizuotoje visuomenėje, atsirado išsigalvotos baimės, kurios beveik 99% atvejų ateina iš stalčiuko, į kurį baimes sudėjo ne natūrali evoliucija, o tie patys aplinkiniai žmonės, į galvas įgrūdo tėvai ir kiti giminaičiai, išmokė mokykloje, šiek tiek padėjo atsikratyti universitete, bet galiausiai išeini į gatvę pabaigęs visus aukščiausius mokslus su didžiausiu bagažu baimių ir kompleksų, kurie atsirado tik dėl to, jog tų baimių ir kompleksų turėjo žmonės, kurių žodžiais labai smarkiai tikėjai.
Aš labai linkėčiau visiems žmonėms, kad "Bijau" niekada nebūtų atsakymas į klausimą: "Kodėl tu nedarai to, ką nori daryti?". Yra milijonai priežasčių, kurias sakai savo draugams ir pažįstamiems, bet po tomis priežastimis slypi kitos priežastys, kurias pasakai tik pats sau, o po pastarosiomis yra trečiosios priežastys, kurias net ir pats sau bijai pripažinti. Ir jei tas giliausias sluoksnis yra baimė, tai nėra rimta priežastis nebūti laimingu.
Namuose buvo per karšta. Dabar sėdžiu prie tvenkinio saulėkaitoje, bet gaivu. Žmonės vaikšto, groja, bėgioja, valgo vakarienę, važinėjasi dviračiais... idilė... Mėgstu šitą vietą.
Na, tiesą sakant yra dvi temperatūros. Jei pakankamai ilgai stovi duše, vanduo pradedamas tiekti iš Islandijos.
Kita vertus, aš dabar kur kas greičiau prausiuosi.
-------------//---------------//----------------//-----------------//----------------//--------------
Prisiekiu, tikrai nesugebu rašyti lietuviškų pavadinimų, nes visą informaciją gaunu, kaupiu ir apdoroju anglų kalba. Angliškai viskas skamba gerai, o lietuviškai net nežinau kaip rašo žmonės... ir neskaitau. Nes be Užkalnio ir Faustos nelabai yra ką.
-------------//---------------//----------------//-----------------//----------------//--------------
Kas būna susitikus su draugais ir pažįstamais? Paklausi apie darbą, laisvalaikį, socialinį gyvenimą, pasidalini paskutiniais pletkais apie bendrus pažįstamus ir atostogų planais, o jei jautiesi pakankamai drąsiai, pasišnekučiuoji ir apie šiuo metu kankinančius rūpesčius, kurių pusė gal ir išgalvoti, nu bet žmogui reikia kažkuo pateisinti savo liūdną gyvenimą. Išgauni esminę informaciją, kuri padės susidaryti greitą asmeninę nuomonę apie šį žmogų. Jei viskas dera prie tavo susidėlioto įsitikinimo, koks turi būti gyvenimas ir kaip visi žmonės jį privalo gyventi - viskas gerai. Jei kažkas nedera, jei šitas pažįstamas daro kažką kitaip, apie ką tau galva neapsisuka ar kas tave be proto gasdina (bet slapta visgi šiek tiek pavydi), atsiranda pagrindas tolimesniems pletkams ar šito žmogaus pasirinkimų kritikavimui (teisimui). Geriausia - jam negirdint, nežinant. Tiesa, aš nežinau, kiek žmonių teisia mano pasirinkimus, bet tai visiškai neįtakoja mano pasirinkimų, gyvenimo ir laimės jausmo, tad apie tai nesuku galvos.Vieno klausimo, deja, susilaukiu itin retai. Tai klausimas, kuris, mano manymu, atriša smegenis nuo teisimo, šiek tiek paleidžia vaizduotės ir tolerancijos, šiek tiek leidžia priimti kitokius kitokių žmonių gyvenimus ir galbūt... GALBŪT, pagalvoti apie savo paties gyvenimą, galbūt, tapti šiek tiek įkvėptu ir, galbūt, sužinoti, jog yra devyni tūkstančiai būdų gyventi vieną vienintelį trumputį tau duotą gyvenimą, nei Lietuvoje itin paplitęs darbo-santuokos-vaikų modelis su privalomu buto ir mašinos įsigijimu į paskolą bei nesuskaičiuojamais kiekiais materialaus šlamšto tempiamo namo po kiekvieno JAMAM. Jei jau darbas, tai būtinai toks, kad sovietmečio mąstymu būtu suvoktas. Kitaip tai ne darbas. Jei ne nuo 8 ryto iki 5 vakaro toje pačioje vietoje teikiant visiems labai gerai pažįstamas paslaugas ar produktą - tai ne darbas. Jei jau su kažkuo draugauji, tai čia būtinai turi būti santuoka. Jei draugauji ... kiek ten laiko dabar norma... tai jau tikrai turi kažkas kažkam pirštis, reikia tos santuokos kam nors ar ne. Antraip tai ne pagal taisykles, antraip reikia žmonėms stresą varyti, kad čia taip yra negerai. O kas negerai? Ir kodėl tau tai taip kliūna? (kurią čia dieną klausiausi stresuojančių moteriškių podcasto ir man taip jų gaila buvo!)
Tas klausimas yra: "Ar tu esi laimingas?"
Tai klausimas, kuris beveik niekada neateina po visų bandymų nuteisti, kritikuoti ir parodyti, jog reikia grįžti į tą visų verčiamą siekti modelį, kuris labai retą daro laimingu. Ir dėl labai paprastos priežasties: jis nėra TAVO gyvenimas. Tu padarai taip, kaip visi sako, nes juk tokia tvarka. Taip turi būti. Dar juokingiau, jei atsiranda spaudimas: "o jei bus Variantas X", "o jei gailėsiesi", "o jei atsitiks Y", "o jei..." (kodėl ne "o jei džiaugsiesi?", "o jei tai pasirodys esąs geriausias tavo gyvenimo sprendimas". O todėl, kad nežinomybė baisi. O jei žinojimas ir ne toks fainas, kaip potencialios galimybės, bet bent jau nebaisus). Taip ir susistatai gyvenimą visko bijodamas. Baimėmis pagrįstas gyvenimas. Ar gali būti labiau iššvaistytas laikas? Ne smegenis atverti, ne pamesti savo didžiulį išpūstą ego ir baimes ir pasižiūrėti, kad gal tavo problemoms yra paprasti atsakymai. Kad gal tave nuo laimės skiria tik baimės. O baimė tėra tik jausmas. O dabar bus ne mano išmintis, tad nenoriu prisiimti nuopelnų sau, bet idėjos puikios...
Baimė niekada nepraeina, niekur nedingsta. Kiekvienas didžiulis gyvenimo įvykis sukelia nerimą ir vėl baisu stoti ant scenos, sukurti naują produktą, bandyti naują idėją, investuoti pinigus ir energiją nežinant, ar atsipirks, kurti savo gyvenimą net jei kažkas jo nesupras ir iš jo šaipysis (svarbiausia, kad tas žmogus net nėra tas, su kuriuo nori leisti laiką. Kartais iš baimės, ką jis pasakys, dar susitinki). Visi žmonės, kurie žavi, kurie turi viską viską, ko nori jie ir ko nori tu, iš pradžių ir daug kartų vėliau bijojo. Tai yra tik tavo paties (kaip ir buvo tų autoritetų) pasirinkimas:
a) ar leisti baimėms tave paralyžuoti ir palydėti į vidutinišką nuobodų komfortišką (aš vis dar tikiu, kad komfortas tėra iliuzija, bet apie tai kitą kartą) gyvenimą, kuriame nevyksta niekas, ko norėtum. Nebent tik artėjimas prie mirties, kuriai Lietuvoje labai įprasta ruoštis jau nuo 40-ties, tarsi gyventume 18-tame amžiuje.
b) kontroliuoti savo baimes, suvokti, kad jos tėra jausmas, pasiruošti, rizikuoti protingai ir vis tiek daryti tai, ką nori daryti, panaudoti visus turimus resursus, kurių svarbiausias yra padėtas tarp ausų, o antras - tai stiprus ir sveikas kūnas.
Baimė yra natūralus žmogiškas instinktas, ar gyvūliškas instinktas. Tačiau civilizuotoje visuomenėje, atsirado išsigalvotos baimės, kurios beveik 99% atvejų ateina iš stalčiuko, į kurį baimes sudėjo ne natūrali evoliucija, o tie patys aplinkiniai žmonės, į galvas įgrūdo tėvai ir kiti giminaičiai, išmokė mokykloje, šiek tiek padėjo atsikratyti universitete, bet galiausiai išeini į gatvę pabaigęs visus aukščiausius mokslus su didžiausiu bagažu baimių ir kompleksų, kurie atsirado tik dėl to, jog tų baimių ir kompleksų turėjo žmonės, kurių žodžiais labai smarkiai tikėjai.
Aš labai linkėčiau visiems žmonėms, kad "Bijau" niekada nebūtų atsakymas į klausimą: "Kodėl tu nedarai to, ką nori daryti?". Yra milijonai priežasčių, kurias sakai savo draugams ir pažįstamiems, bet po tomis priežastimis slypi kitos priežastys, kurias pasakai tik pats sau, o po pastarosiomis yra trečiosios priežastys, kurias net ir pats sau bijai pripažinti. Ir jei tas giliausias sluoksnis yra baimė, tai nėra rimta priežastis nebūti laimingu.
-------------//---------------//----------------//-----------------//----------------//--------------
Namuose buvo per karšta. Dabar sėdžiu prie tvenkinio saulėkaitoje, bet gaivu. Žmonės vaikšto, groja, bėgioja, valgo vakarienę, važinėjasi dviračiais... idilė... Mėgstu šitą vietą.
