Policijos ir greitosios pagalbos automobilių sirenos, tamsa, šviesos, šaltis ir lėtai per užsikimšusias gatves slenkantys dviaukščiai raudoni autobusai (doubledeckers!) (ir kodėl tos gatvės užsikimšusios 24 valandas per parą?). Temperatūra +7, bet rankas jau kanda. Kūnas nustebęs; pirmąją savaitę Londone man buvo visą laiką šalta, nepaisant to, kiek apsirengdavau.
Temperatūrai taip staiga nukritus kūnas įsitikinęs, jog buvo už nieką įkištas į šaldytuvą. Ir vieną naktį netikėtai suvokiau: man karšta, negaliu miegoti! Sumažinau radiatoriaus temperatūrą. O ryte nauja mintis: man nešalta! Bet radiatoriaus temperatūrą padidinau dėl viso pikto. Nors lauke +2 laipsniai ir mano iškvėptas oras papuoštas vaizdo efektais, megztinį pakeičiau marškiniais, o storas pėdkelnes (kurias pirmąją savaitę dėjausi po džinsais) palikau namuose. Vėsu, bet per kaulus ir odą šaltis nebeeina. Kūnas priprato.
Nerimavau dėl Londono gyvenimo ritmo ir to, kaip ir kiek greitai mane jis paveiks. Jis nėra sveikas: skubėjimas, nerimas, stresas, amžinas nuovargis. Būtent su nuovargiu aš turėjau daugiausia problemų nuo atvykimo į šį miestą (vėliau supratau, kad mano organizmas tiesiog nemėgsta kai kurių maisto produktų). Traukinių salonai papuošti reklamomis: kankina nuovargis? Išgerk xxx. Apėmė stresas? Pabandyk yyy. Kaip Lietuvoje ant kiekvieno autobuso “nemokamos” paskolos reklama, taip Londone reklamuojami būdai susigrąžinti energiją ir sveikatą*. Šito miesto ritmas kainuoja. Ilgos kelionės, piko metu perpildytos gatvės, metro, traukiniai, autobusai, daugybė persėdimų ir jūros žmonių – tai išvargina... Kuo ilgiau bandau išsaugoti atsipalaidavimo jausmą, parsivežtą iš Ispanijos. Ispanai neskuba, jiems nereikia bėgti per raudoną šviesoforo šviesą, niekur nenuskubės. Gal dėl to ir greitosios pagalbos automobilis retai praskriedavo pro gatves. O gal ir jie neskubėdavo?
Dabar pastebiu, kad Londone žmonės nereiškia nepasitenkinimo perpildytais traukiniais, autobusais, ilgomis eilėmis prie visko. Tai yra normalu, dalis kasdienės kelionės, kaina gyvenimo šitame mieste, kurio vis tiek nesinori palikti. Kas skaito knygas, kas žaidžia, kas išlaiko pusiausvyrą nesilaikydamas turėklų, bet dėka aplink prispaustų žmonių. Anadien užtikau konduktoriaus palaikymą vienos tokios kelionės metu:
DLR conductor
Juokiausi balsu. Juk taip yra kiekvieną dieną... Ir niekur kitur nei Londone nesutiksi tiek pozityviai nusiteikusių žmonių situacijose, kuriose lietuvis sau ir kitiems plaukus nurautų. DLR yra šitie traukinukai be vairuotojo, važinėjantys tik vienoje Londono srityje:
The most british reaction to car crash
Tai yra britai, tokie yra britai ir dėl to juos dievinu. Žmonės nesistumdo, nesipeša ir net nesiveržia į autobusus taip, kaip žmonės Lietuvoje. Nėra tokio žvėriško elgesio, kuris, kartais atrodo, kad yra normalu. Bet ne! Tai nėra normalu. Ir nepaisant to, kad gatvėse daugiau sutiksi svetimšalių nei pačių britų, žmonės čia tampa daug tolerantiškesniais... Arba tolerantiški žmonės nebeiškentė savo kultūros ir atvyko į Londoną, kur tolerancija yra priimtina, o žvėriškumas paliktas už UK sienų (bent jau didžiausioje miesto dalyje).
Nepaisant dvejonių, kaip man Londonas atrodys (tik) po mėnesio pertraukos ir pirminio skubėjimo parvykti į savo AirBnB kambariuką (nes buvo labai vėlus vakaras, aš buvau labai sušalus ir laukė nerimu perpildytas metas), aš greitai jį pamilau dar labiau nei prieš išvykdama. Negaliu atsižiūrėti į namų stogus, kada virš jų skrieju su traukiniu, negaliu atsižiūrėti į piešinius ant sienų ir netgi kitaip (teigiamai) vertinu rajonus, kuriose dirba ir gyvena high-maintenance asmenybės.
Gal reikėjo šiek tiek pravalyti smegenis, grįžti su naujais vėjais ir negaliu sulaukti kitos ilgos kelionės. Vienos neužtenka. Po vienos, norisi kitos nepaisant to, kad grįžti namo su ilgesiu, su išsiskyrimo liūdesiu, su susitikmų džiaugsmu, naujomis mintimis ir suvokimais, su gerais, blogais, keistais, įdomiais, visokiais nuotykiais, bet visada grįžti su dideliu bagažu galvoje, kurio dar labai ilgą laiką nesinori iškraustyti.
* Londonas, mano manymu, sveikatos gali pareikalauti tiek pat, kiek bet kuris kitas miestas. Žinoma, čia konkurencija didelė, bet iš esmės iš savo gyvenimo šitame mieste gali padaryti viską, ko nori. Žmonės atvyksta įgyvendinti svajones, labai daug kas sveikatą parduoda, tikėdamasis susitaupyti kokiai nors savo svajonei. Žmonės čia daro daug, tad atvyksta ne televizorių žiūrėti, o išnaudoti visas galimybes. Pagal 2014 metų (tik Europos) ataskaitą UK buvo antroje vietoje po Airijos pagal žmonėms suteikiamas galimybes. Šiais metais daugiau pasireiškė Skandinaviškos šalys ir Danija.
 |
| Buvau daugiausiai apsirengęs žmogus gatvėje. Seriously. Ne tiek šalta lauke, kiek ant manęs rūbų. |
Temperatūrai taip staiga nukritus kūnas įsitikinęs, jog buvo už nieką įkištas į šaldytuvą. Ir vieną naktį netikėtai suvokiau: man karšta, negaliu miegoti! Sumažinau radiatoriaus temperatūrą. O ryte nauja mintis: man nešalta! Bet radiatoriaus temperatūrą padidinau dėl viso pikto. Nors lauke +2 laipsniai ir mano iškvėptas oras papuoštas vaizdo efektais, megztinį pakeičiau marškiniais, o storas pėdkelnes (kurias pirmąją savaitę dėjausi po džinsais) palikau namuose. Vėsu, bet per kaulus ir odą šaltis nebeeina. Kūnas priprato.
 |
| Su +2 lauke itin gražu |
Dabar pastebiu, kad Londone žmonės nereiškia nepasitenkinimo perpildytais traukiniais, autobusais, ilgomis eilėmis prie visko. Tai yra normalu, dalis kasdienės kelionės, kaina gyvenimo šitame mieste, kurio vis tiek nesinori palikti. Kas skaito knygas, kas žaidžia, kas išlaiko pusiausvyrą nesilaikydamas turėklų, bet dėka aplink prispaustų žmonių. Anadien užtikau konduktoriaus palaikymą vienos tokios kelionės metu:
DLR conductor
Juokiausi balsu. Juk taip yra kiekvieną dieną... Ir niekur kitur nei Londone nesutiksi tiek pozityviai nusiteikusių žmonių situacijose, kuriose lietuvis sau ir kitiems plaukus nurautų. DLR yra šitie traukinukai be vairuotojo, važinėjantys tik vienoje Londono srityje:
The most british reaction to car crash
Tai yra britai, tokie yra britai ir dėl to juos dievinu. Žmonės nesistumdo, nesipeša ir net nesiveržia į autobusus taip, kaip žmonės Lietuvoje. Nėra tokio žvėriško elgesio, kuris, kartais atrodo, kad yra normalu. Bet ne! Tai nėra normalu. Ir nepaisant to, kad gatvėse daugiau sutiksi svetimšalių nei pačių britų, žmonės čia tampa daug tolerantiškesniais... Arba tolerantiški žmonės nebeiškentė savo kultūros ir atvyko į Londoną, kur tolerancija yra priimtina, o žvėriškumas paliktas už UK sienų (bent jau didžiausioje miesto dalyje).
Nepaisant dvejonių, kaip man Londonas atrodys (tik) po mėnesio pertraukos ir pirminio skubėjimo parvykti į savo AirBnB kambariuką (nes buvo labai vėlus vakaras, aš buvau labai sušalus ir laukė nerimu perpildytas metas), aš greitai jį pamilau dar labiau nei prieš išvykdama. Negaliu atsižiūrėti į namų stogus, kada virš jų skrieju su traukiniu, negaliu atsižiūrėti į piešinius ant sienų ir netgi kitaip (teigiamai) vertinu rajonus, kuriose dirba ir gyvena high-maintenance asmenybės.
 |
| Užrašai ant sienų metro stotyje |
 |
| Feels like mine |
Gal reikėjo šiek tiek pravalyti smegenis, grįžti su naujais vėjais ir negaliu sulaukti kitos ilgos kelionės. Vienos neužtenka. Po vienos, norisi kitos nepaisant to, kad grįžti namo su ilgesiu, su išsiskyrimo liūdesiu, su susitikmų džiaugsmu, naujomis mintimis ir suvokimais, su gerais, blogais, keistais, įdomiais, visokiais nuotykiais, bet visada grįžti su dideliu bagažu galvoje, kurio dar labai ilgą laiką nesinori iškraustyti.
* Londonas, mano manymu, sveikatos gali pareikalauti tiek pat, kiek bet kuris kitas miestas. Žinoma, čia konkurencija didelė, bet iš esmės iš savo gyvenimo šitame mieste gali padaryti viską, ko nori. Žmonės atvyksta įgyvendinti svajones, labai daug kas sveikatą parduoda, tikėdamasis susitaupyti kokiai nors savo svajonei. Žmonės čia daro daug, tad atvyksta ne televizorių žiūrėti, o išnaudoti visas galimybes. Pagal 2014 metų (tik Europos) ataskaitą UK buvo antroje vietoje po Airijos pagal žmonėms suteikiamas galimybes. Šiais metais daugiau pasireiškė Skandinaviškos šalys ir Danija.
